Kaimynai latviai gegužės 4-ąją mini Nepriklausomybės deklaracijos paskelbimo dvidešimtmetį. Apie senesnę ir dar gana netolimą Latvijos, Lietuvos ir Estijos praeitį, perspektyvas išlipti iš šiandieninio sunkmečio, trijų Baltijos šalių seserystės tikslingumą ir europietišką vienybę kalbamės su 1999–2007 m. Latvijos prezidente Vaira Vyke-Freiberga, ir dabar aktyviai dalyvaujančia tarptautinių institucijų veikloje. Iki 1998 m. ji gyveno emigracijoje.

“Ten turėjome laisvę, bet neturėjome Tėvynės, Latvijoje žmonės turėjo Tėvynę, bet neturėjo laisvės”, – vienoje savo kalbų sakė V.Vykė-Freiberga. Kokia jai buvo toji diena prieš dvidešimt metų, kai Latvija paskelbė atkurianti nepriklausomybę?

V.V.-F.: Likus dviem savaitėms iki tos dienos, kai buvo paskelbta Nepriklausomybės deklaracija, Šveicarijoje, Tičino kantone, Lugane, šalia kurio mažame Kastanjolos kaimelyje penkiolika metų emigracijoje praleido garsūs latvių poetai Janis Rainis ir Aspazija, į forumą “Latvija – atgal į Europą” susirinko Latvijos nacionalinio fronto lyderiai ir intelektualai, latvių išeivijos elitas. Nacionalinio fronto atstovai pristatė savo viziją. Buvo akivaizdu, kad Latvija jau prie pat nepriklausomybės slenksčio. Pamenu, sakydama kalbą Latviją palyginau su Pelene – ateina laikas, kai ne tik turtingos seserys, bet ir Pelenė gali pakeisti savo likimą ir ateiti į puotą.

Po dviejų savaičių buvo paskelbta Nepriklausomybės deklaracija, o jos link Latviją vedė ir savo balsais ją nulėmė žmonės, su kuriais bendravome Lugane.

VEIDAS: Kaip vertinate dabartinę Latvijos padėtį? Kiek, Jūsų manymu, joje pasaulinės krizės, o kiek pačios Latvijos kaltės?

V.V.-F.: Jei nebūtų kilusi pasaulinė finansų krizė ir ekonominis nuosmukis, ko gero, ir toliau būtume pūtę ekonomikos burbulą. Bet ekonomika vystosi ciklais ir bet kuriuo atveju burbulas būtų sprogęs, bet be tokių skausmingų padarinių. Kita vertus, pasaulinė krizė atvėrė mūsų silpnybes ir dabar, norime to ar ne, turime imtis skausmingų priemonių. Deja, dar prireiks metų ar dvejų, kol galėsime vėl imti kalbėti apie tikrąjį ekonomikos augimą. Bet kai kurios struktūrinės reformos, manau, bus tikrai naudingos ir žvelgiant į ilgalaikę perspektyvą.

VEIDAS: Ar jaučiate asmeninę atsakomybę už Latvijos ekonominį nuosmukį – juk burbulas buvo pučiamas Jūsų prezidentavimo laikotarpiu?

V.V.-F.: Visiškai ne, nes kiekvieną savaitę, kai pas mane ateidavo ministras pirmininkas, kalbėdavome apie infliaciją, kitus makroekonomikos rodiklius, euro įvedimo kriterijus. Sakydavau, turime kažką daryti, kad sumažintume infliaciją. Tačiau premjerai sakė, kad latas susietas su euru ir nieko negalime kontroliuoti, be to, mokytojai gąsdina išeisią į gatves ir surengsią streiką, tad jiems reikia padidinti algas. Rekomendavau bent jau įvesti nekilnojamojo turto mokestį, nes vyko didelės spekuliacijos nekilnojamuoju turtu.

Deja, prezidentas Latvijoje turi teisę vetuoti įstatymus, bet negali turėti įtakos nei biudžeto sudarymui, nei kaip jis leidžiamas. Todėl nejaučiu kaltės, nes neturėjau jokios galios ką nors pakeisti. Kas buvo mano galioje, dariau – kiekvieną savaitę įspėdavau premjerą, tačiau jie (premjerų per mano dvi prezidentavimo kadencijas buvo šeši) man kartodavo, kodėl negali elgtis kitaip. Todėl dabartinė situacija – jų atsakomybė.

VEIDAS: Kaip Jūs manote, ar po dvidešimties nepriklausomybės metų vis dar labai aktualu Baltijos šalių žmonėms laikytis brolybės?

V.V.-F.: Ekonominiu požiūriu esame konkurentai, tad bendradarbiauti, kai esi varžovas, tikrai sunku. Bet jei norime panaudoti regiono privalumus ir negausius žmogiškuosius bei kitus išteklius, bendradarbiauti verta.

Žiūrint į užsienio politiką, viena vertus, turėjome tokią pat sovietinę praeitį, vienodomis aplinkybėmis siekėme nepriklausomybės, bet tai dar nereiškia, kad esame identiški. Esame trys skirtingos valstybės, turinčios skirtingą kalbą, religiją, etninę sudėtį.

VEIDAS: Lietuvoje vis dar prisimenama, kaip 2005 m. gegužės 9-ąją Jūs vykote į Maskvą minėti pergalės dienos, nors Lietuvos ir Estijos prezidentai atsisakė tą daryti. Ar dabar, tuos įvykius vertindama iš laiko perspektyvos, pasielgtumėte taip pat? Beje, ar Jums pavyko šalia anglų, prancūzų, vokiečių, ispanų, italų ir portugalų kalbų išmokti ir rusų?

V.V.-F.: Ne, rusų kalbos neišmokau. Kai pamačiau jaunimą Latvijoje, išėjusį į gatves protestuoti dėl to, kad negali mokytis biologijos rusiškai, pasakiau sau: jei jauni žmonės negali, ačiū, aš irgi turiu daug kitų darbų.

O dėl Baltijos šalių vienybės pasakysiu atvirai: kartais aš dėl jos dėdavau labai daug pastangų, deja, bergždžių.

Pavyzdžiui, siūliau dėl stojimo į NATO pasirašyti visiems trims Baltijos šalių vadovams vieną laišką JAV prezidentui George’ui W.Bushui. Derinau su estais, derinau su lietuviais. Lietuva jau žadėjo pasirašyti, bet estai sakė ne, o kai šie nutarė pasirašyti, tada jau lietuviai atsisakė. Pasiunčiau laišką G.W.Bushui viena.

Taip ir dėl Maskvos – nepavyko įtikinti kolegų, kad važiuodami į Maskvą, bet paskelbdami bendrą deklaraciją sulauksime labai didelio atgarsio. Tada dar sausį deklaraciją pasirašiau viena. Ji sulaukė didelio žiniasklaidos dėmesio, gavau nemažai įvairių valstybių vadovų laiškų. Jie rašė prisimenantys, kokie tragiški buvo Molotovo-Ribbentropo akto, Jaltos susitarimo padariniai Baltijos šalims ir konkrečiai Latvijai. Ir jie man rašė atsakydami į mano deklaraciją. Niekada nesigailėjau savo sprendimo, nes atkreipdama pasaulio dėmesį į susidariusią padėtį padariau kur kas daugiau, nei būčiau nuveikusi pasilikdama namie.

VEIDAS: Ką manote apie naujas Lietuvos užsienio politikos tendencijas – didesnį draugiškumą Rusijai ir Baltarusijai, mažesnę globą Gruzijai ir Ukrainai?

V.V.-F.: Patvirtintos Lisabonos strategijos idėja ta, kad ES šalys turi vykdyti užsienio politiką visos ES, visų 27 jos narių lygmeniu. Baltijos šalys daugeliu klausimų yra iniciatorės, bet juk nesame labai įtakingos valstybės. Mes turime kelti sau tikslus, bet turime eiti kryptimi, kuri būtų naudinga visai ES.

VEIDAS: Ar domitės Lietuvos vidaus politika?

V.V.-F.: Manau, labai išmintingai pasielgėte, balsuodami per prezidento rinkimus. Dalia Grybauskaitė labai gerai atstovauja savo šaliai.

VEIDAS: Beje, judvi turite nemažai panašumų: abi nepriklausote jokiai partijai ir aršiai jas kritikuojate, abi vadinamos geležinėmis ledi.

V.V.-F.: Valstybės vadovių vadinimas geležinėmis ledi – ženklas, kiek mes dar turime pasistūmėti pripažindami normą, kad moteris gali užimti aukščiausius atsakingus postus. Jei vyras prezidentas turi poziciją ir ją gina, sakoma, kad jis – geras prezidentas, bet jei tokia yra moteris prezidentė, ji vadinama geležine ledi ir visuomet su užuomina, esą ji per kieta.

VEIDAS: Tačiau šiemet išėjusioje knygoje “Vairos virtuvė” jūs, kaip prezidentė, esate kaltinama jau ne kietumu, o per dideliu išlaidavimu, atsinaujino skandalas dėl įtarimų sukčiaujant Jums ir Jūsų vyrui priklausančioje konsultacinėje bendrovėje “VVF Consulting”.

V.V-F.: Tai grūdas teisybės, išpūstas ir sumaišytas su melu, bet labai profesionaliai, kad būtų sunku paneigti kaip dezinformaciją. Manau, kai kurie žmonės labai bijo, kad galiu grįžti į politiką ir kovoti su kai kuriais jų sprendimais.

VEIDAS: Ar tikrai turite tokių planų? O gal sugrįšite prie latviškų liaudies dainų studijų?

V.V.-F.: Žmonės manęs klausinėja, ar kandidatuosiu parlamento rinkimuose. Atsakau – ne. Bet prieš mėnesį išleidau naują savo knygą – esė apie latvių kultūrą ir identitetą. Šioje srityje darbą ketinu tęsti.

VEIDAS: Tarptautinėje politikoje kitų Baltijos šalių prezidentai buvo Jūsų charizmatiškos asmenybės šešėlyje. Jungtinių Tautų Organizacijos generalinis sekretorius Jus buvo pasirinkęs savo atstove, buvo keliama Jūsų kandidatūra į JTO generalinius sekretorius, o šiemet – į ES prezidentus. Ar dabar turite kokių tarptautinės politikos karjeros siūlymų ar planų?

V.V.-F.: Nieko labai konkretaus. Žinau, kaip priimami sprendimai pasirenkant tokių institucijų vadovus. Kai Rytų Europos šalys buvo suvienijusios paramą mano kandidatūrai JTO generalinio sekretoriaus rinkimuose remti, žinojome, kad tai darome šiek tiek pralenkdami laiką, nes Rusija tikrai būtų vetavusi tokią kandidatūrą. Tai buvo solidarumo ženklas, jei norite, viešieji ryšiai bandant atkreipti dėmesį, kad Rytų Europa pusę amžiaus kentė priespaudą ir nebuvo atstovaujama tarptautinėse organizacijoje.

VEIDAS: Esate vadinamosios ES apmąstymų grupės, kuri svarsto ilgalaikes ES perspektyvas, vicepirmininkė. Kokią ateitį pranašaujate Europai ir trims jos Baltijos šalims?

V.V.-F.: Mūsų grupės veikla eina į pabaigą, gegužės 8-ąją turėtų būti paskelbtas grupės pranešimas. O Latvija, Lietuva ir Estija šiandien visų pirma turi stabilizuoti ekonomiką. Neturime daug materialinių išteklių, nesame daug gyventojų turinčios valstybės, tad turime pasikliauti savo gebėjimais pasirinkti teisingus sprendimus.

Vis dėlto kai su Madrido klubu lankausi Ugandoje, Ruandoje, Kolumbijoje, Siera Leonėje, Konge, kitose šalyse, suvokiu, kad neturėtume labai skųstis. Mūsų padėtis nėra tobula, bet mes labai laimingi, kad gyvename turėdami savo laisvę, savo šalį, būdami saugūs ir tikrai niekada nenorėdami grįžti atgal į tuos laikus, kurie buvo prieš 50 ar 60 metų.

VEIDAS: Turbūt labiau norėtume lygintis su, pavyzdžiui, Kanada, kurioje praleidote 44-erius savo metus.

V.V.-F.: Pasivyti tokias šalis nėra lengva, bet mes tokią galimybę turime.