Ketvirtadienį prasidedančios „Scanoramos“ devizas tolerantiškas: „Galvok, ką nori“.

„Kino festivalis yra daugiau nei filmų rodymas“, – „Veidui“ tvirtino Europos šalių kino forumo vadovė Gražina Arlickaitė. Ir devynerių metų „Scanoramos“, pradėjusios savo kelią nuo skandinaviškų filmų, evoliucija tai atspindi. Šįmet kino programoje bus rodoma daugiau nei šimtas filmų, atkeliavusių iš 25 Europos šalių.

Forumas ir konkursas

Į šį skaičių patenka ir dokumentinės, ir vaidybinės trumpo metražo juostos, dalyvausiančios konkursinėje programoje „Naujasis Baltijos kinas“. Bus parodyta po vieną iš trijų filmų susidedančią Estijos ir Latvijos jaunųjų kino kūrėjų programą, o Lietuva, kaip konkurso šeimininkė, pasiliko teisę sudaryti dvi kino programas, kuriose iš viso bus pristatytos aštuonios juostos. „Naujojo Baltijos kino“ programą vertins tarptautinė žiuri, kurioje nebus Baltijos šalių atstovų.
Festivalio pradžioje tris dienas vyks Baltijos jūros regiono šalių – Japonijos kino forumas, kuriame dalyvaus dešimt jaunų japonų kūrėjų ir tiek pat Baltijos regiono šalių atstovų su savo projektais. Jų tarpe bus ir du jaunieji Lietuvos menininkai. Pasak G.Arlickaitės, lietuvių kūrėjams toks forumas yra unikali galimybė rasti partnerių labai galingos kino industrijos šalyje. Forumą papildys speciali kino programa, kurioje netrūks japoniškų akcentų. Bus parodytas bene įdomiausias Europos ir Japonijos bendros gamybos pavyzdys – „Oskaru“ ir BAFTA apdovanota juosta „Žiaurus žaidimas“, kurią prodiusavo N.Powellas ir Michyo Toshizaki.

Programos staigmenos

Kino gerbėjams vargiai bereikia pristatinėti Larso van Triero „Melancholiją“ ar Aleksandro Sokurovo „Faustą“ – juos jau išgarsino tarptautiniai festivaliai.
O štai į Wimo Wenderso filmą „Pina“ turėtų veržtis visi, kurie matė vokiečių choreografės Pinos Bausch statytus šokio spektaklius. Vienas jų prieš dešimtį metų buvo rodomas ir per Wuppertalio šokio teatro gastroles Vilniuje. 3D kino galimybės šiame estetiškame filme leidžia  šiuolaikinį šokį įamžinti.
Numatoma ir lietuviško filmo premjera: tai Giedrės Žickytės dokumentinis pasakojimas apie „Anties“ ansamblio muzikantus „Kaip mes žaidėme revoliuciją“.
Nemažiau svarbūs yra Kanų, Sandanso ir kitų festivalių favoritai – filmai, kurie kėlė gyvas diskusijas. Tai „Scanoramos“ rodomos Europos panoramos perlai: austro Karlo Markovičiaus „Kvėpavimas“, islando Runaro Runarssono „Vulkanas“, lenko Jano Komasos „Savižudžių kambarys“, belgo Gusto van den Berghe‘s „Žydroji paukštė“, brito Paddy Considine‘o „Tiranozauras“, Argyrio Papadimitropolouso ir Jano Vogelio „Trūkusi jaunystė“, prancūzės Celine Sciamma „Berniokė“.

Specialiai “Veido” skaitytojams „Scanorama“ rekomenduoja filmą “Ministras”
(rež. Pierras Schoelleris, Prancūzija, Belgija, 2011)
“Ministras” – tai aukšto Prancūzijos pareigūno portretas iš arti su žiupsneliu erotikos ir gera doze prancūziško sarkazmo, šių metų Kanų kino festivalyje palydėtas bent 10 minučių trukusiais plojimais.
Istorija prasideda, kai Prancūzijos susisiekimo ministrą Bertraną Sen-Žaną iš sapno pažadina sekretoriaus skambutis. Kelio posūkyje nuo kalno nugarmėjo tarpmiestinis autobusas. Jis turi nedelsdamas vykti į nelaimės vietą. Duoti interviu. Pasinaudoję proga jį puls kritikai, konkurentai ir nesąžiningi kolegos. Gyvenimą įkyriai reguliuoja spaudos atstovė. Dienotvarkė įtempta, permainos politiniame žaidime vyksta žaibiškai, kovos dėl galios žiaurios ir suktos. Šalyje ekonominė krizė, streikai ir visuotinis priešiškumas. Lyg tyčia vienas nelaimingas įvykis seka kitą. Niekas nežino, kada valstybė, kuriai tarnauji, tave praris.
Režisierius Pierre’as Schoelleris apie šį savo filmą sako: „Pradinis mano sumanymas buvo kalbėti apie galią, kuri yra nematoma, ir parodyti žmones vyriausybės užkulisiuose, nes virveles tampo jie, bet lieka nematomi. Taip pat man buvo svarbu parodyti, kad, nors politinius sprendimus galiausiai patvirtina vienas žmogus, juos priima žmonių grupė. Taigi pagrindinė filmo tema yra ministro ir jo asmeninio sekretoriaus santykiai. Sekretorius įkūnija žmogų, kuriam nekliūna spaudos dėmesio, tačiau nešvarius darbus atlieka būtent jis. Taigi šis filmas ne apie „prezidento žmones“, bet apie „ministro žmones”.