Šiuo metu žmonės naudoja 30 proc. daugiau išteklių, negu Žemė gali kasmet vėl atkurti.

XX amžius buvo ekspansijos era, atrodytų, be jokių ribų: tai reaktyvinių lėktuvų, kelionių į kosmosą ir interneto pradžia. O pirmieji XXI amžiaus metai, kaip skelbia mokslo populiarinimo žurnalas “Scientific American”, atskleidė mažo mūsų pasaulio ribas.

Be elektros likę regionai mums primena, kad energijos srautai gali būti riboti. Kažkada galinga tėkme garsėjusi per JAV ir Meksiką tekanti Kolorado upė, naudojama ištroškusiems didmiesčiams pagirdyti, dabar jau nebepasiekia vandenyno. O naftos surasti pasidarė taip sunku, kad nauji gręžiniai nusidriekia daugybę kilometrų žemiau jūros lygio. Atmosferos sluoksnis ardomas šiltnamio efektą sukeliančių dujų. Biologai perspėja, kad įpusėjo visuotinio rūšių nykimo procesas, kurį galime palyginti su dinozaurų žūtimi. Tad kiek gamtos išteklių mums dar liko?

Aukso liko dvidešimtmečiui

Vis labiau augant Kinijos, Indijos ir Brazilijos ekonomikai, lygia greta visame pasaulyje didėja žaliavinės naftos, dujų ir kitų išteklių paklausa.

Kuveito mokslininkas Ibrahimas Nashawi su kolegomis pastebi, kad didėjantis pasaulinis naftos suvartojimas paskatino mokslininkus bandyti nustatyti metus, kada naftos gavyba pasieks viršūnę (piką) ir kada jau ims mažėti. Šiemet I.Nashawi ir jo kolegų atliktas tyrimas rodo, kad pasaulinė naftos gavyba piką gali pasiekti jau mažiau nei po ketverių metų, tai yra 2014-aisiais. Beveik dešimtmečiu anksčiau, negu manyta iki šiol.

Mokslininkai įvertino naftos gavybos tendencijas 47-iose didžiausiose naftos gavybos šalyse, tiekiančiose didžiąją dalį pasaulinės naftos žaliavos. Jie taip pat apskaičiavo, kad dabartiniais laikais per metus vidutiniškai išeikvojama 2,1 proc. pasaulio naftos atsargų.

Vis dėlto “Scientific American” konstatuoja, kad dažniausias atsakymas į klausimą, kiek naftos mums liko, yra toks: priklauso nuo pastangų ieškoti naujų telkinių. Lengvai pasiekiami naftos telkiniai baigiasi, bet naujos technologijos naftos kompanijoms leidžia apčiuopti sunkiau pasiekiamas vietas – tokias kaip 5500 metrų po Meksikos įlanka.

Neamžini ir kitų gamtos išteklių rezervai. Nors daugelį metų buvo paplitusi nuomonė, kad, priešingai nei naftos, anglių atsargos yra beveik neišsenkamos, Kalifornijos technologijų instituto mokslininkas Davidas Rutledge’as tvirtina, kad tai netiesa.

Pasak jo, vyriausybės nuolat pervertina savo turimas atsargas manydamos, kad sunkiai pasiekiami išteklių klodai vieną dieną atsivers pasitelkus naujas technologijas. Vis dėlto Didžiosios Britanijos, angliakasybos gimtinės, pavyzdys rodo, kad taip nenutinka. Priminsime, kad šioje šalyje angliakasyba sparčiai plėtojosi XIX amžiuje ir XX amžiaus pradžioje, o paskui smarkiai sumažėjo, nes anglių ištekliai išseko. D.Rutledge’as prognozuoja, kad iki 2072 m. pasaulis bus iškasęs 90 proc. anglių atsargų.

Taigi aiškėja, kad jau po poros dešimtmečių su nemažais iššūkiais susidurs daugybė gamybos įmonių visame pasaulyje. Mokslininkų teigimu, įvertinus dabartines gamybos apimtis, pavyzdžiui, indžio atsargų užteks tik 18 metų. Priminsime, kad indžio-alavo oksidas yra plonas skaidrus laidininkas, naudojamas plokščiųjų televizorių gamybai.

Tik tiek metų džiaugsimės ir lengvai randamu auksu. Pasaulinė finansų krizė išaugino aukso, kaip materialios ir mažiau rizikingos investicijos, paklausą. Tačiau, pasak “Gold Forecaster” naujienų laikraščio redaktoriaus Juliano Philipso, aukso, kurį lengvai galima iškasti, kasyklų likę tik maždaug dvidešimčiai metų.

Šiek tiek geresnė padėtis, susijusi su infrastruktūroje nepamainomu variu bei elementų gamybai naudojamu ličiu. Šiuo metu žinomos vario, kuris naudojamas daugelyje sričių – nuo vamzdžių iki elektros įrangos gamybos, atsargos apima 540 mln. metrinių tonų, bet neseniai Pietų Amerikoje atliktas geologinis tyrimas rodo, kad dar 1,3 mlrd. tonų vario galėtų glūdėti Andų kalnuose. Tuo tarpu žinomos ličio atsargos pakankamai didelės, kad pasaulį aprūpintų daugiau negu penkis šimtmečius. Mokslininkų manymu, ličio mums užteks iki 2560 m.

Mūšis dėl vandens

Daugelyje pasaulio regionų viena didelė upė paprastai tiekia vandenį daugybei šalių. Bet klimato kaita, tarša ir gyventojų gausėjimas daro neigiamą įtaką vandens ištekliams. Kai kuriose vietovėse atsinaujinančios vandens atsargos balansuoja ties pavojinga riba nukristi mažiau nei 500 kubinių metrų žmogui per metus – tai laikoma minimalia riba, kad visuomenė galėtų egzistuoti.

Artimiausiais metais kelios valstybės pasaulyje gali susidurti su rimtu vandens trūkumu. Pavyzdžiui, šalių koalicija, vadovaujama Etiopijos, svarsto galimybę peržiūrėti seną sutartį, kuria Egiptui leidžiama naudoti daugiau negu 50 proc. Nilo vandens. Be šios upės visas Egiptas būtų dykuma.

Rytų Europoje dešimtmečius trukusi tarša smarkiai pažeidė Dunojaus upę, tad Vengrija ir Moldova priverstos ieškoti naujų vandens šaltinių. Viduriniuose rytuose Jordano upė, išvarginta sausros ir nukreipta Izraelio, Sirijos bei Jordanijos užtvankų, prarado 95 proc. savo ankstesnio sraunumo. O Aralo jūra, kažkada buvusi ketvirta didžiausia žemyninė jūra pasaulyje, neteko 75 proc. savo vandens dėl dirbtinio laukų drėkinimo įrenginių.

Mokslininkai prognozuoja, kad 2025 m. vienam žmogui tenkančių vandens kubinių metrų kiekis smarkiai sumažės Etiopijoje, Indijoje. Keliose šalyse šis skaičius bus mažesnis negu 500 kubinių metrų žmogui per metus: Omane, Moldovoje, Egipte.

Ekologinė krizė bus baisesnė už finansinę

Tarptautinė aplinkos apaugos organizacija WWF, kasmet rengianti aplinkosauginę ataskaitą “The Living Planet report”, net įvardijo, kad pasaulis susiduria su “ekologine kreditų krize”, kuri yra kur kas baisesnė už dabartinę finansų krizę, nes žmonės eikvoja per daug natūralių gamtos išteklių. “Pasaulinės ekonomikos nuosmukis mums akivaizdžiausiai priminė, kokios pasekmės laukia, jei gyveni ne pagal savo išgales. Bet finansų krizės pasekmės nublanksta, kai palygini su laukiančia ekologine krize”, – tvirtina WWF generalinis direktorius Jamesas Leape’as.

Tyrimo duomenimis, žmonės naudoja 30 proc. daugiau išteklių, negu Žemė gali kasmet atkurti, o tai veda prie miškų nykimo, dirvožemio nuvarginimo, oro bei vandens užteršimo ir dramatiškai sumažėjusios biologinės įvairovės – žuvų, gyvūnų, augalų rūšių nykimo. Biologinė įvairovė nuo 1970 m. sumažėjo beveik trečdaliu. “The Living Planet report” ataskaitos duomenimis, problema gilėja, nes pasaulio gyventojų skaičius ir vartojimas didėja greičiau, negu naujosios technologijos randa būdų, kaip gamtos išteklius naudoti efektyviau. 1960 m. dauguma šalių gyveno pagal savo gamtos išteklius, bet dabar trys ketvirtadaliai pasaulio populiacijos gyvena šalyse, suvartojančiose daugiau išteklių, negu gamta gali atkurti. Tyrimas prognozuoja, kad jei niekas nesikeis, iki 2030 m. žmonijai reikės dviejų planetų išteklių, kad galėtų tęsti savo gyvenimo būdą.

“Scientific American” primena biologų perspėjimus, kad gyvename per vidurį masinio išnykimo proceso, lygiaverčio su kitais penkiais didžiausiais Žemės istorijos įvykiais, įskaitant Permo-triaso periodo masinį rūšių išnykimą (taip pat žinomą kaip Didžioji mirtis; jis pražudė iki 96 proc. visos gyvybės Žemėje) ir Kreidos-tretinio periodo išnykimą, pražudžiusį dinozaurus. Kokia dabartinio nykimo priežastis? Mes. Žmogaus viešpatavimas planetoje daugybę gyvūnų, paukščių rūšių išstūmė iš jų gimtųjų buveinių. Kitos rūšys neatsilaikė prieš gausią medžioklę ir aplinkos taršą.