"Veido" archyvas

Kai mažylis jau verčiasi ir sėdi – turime kuo didžiuotis. Smagu, kai jis sveikas, gerai vystosi ir tobulėja.  Bet, aišku, net spirgame iš nekantrumo, laukdamos, kada gi jis pagaliau atsistos ir nužvelgs pasaulį iš viršaus valdovo žvilgsniu…

Remdamiesi viena iš tarptautinių raidos vertinimo skalių – Denverio vystymosi skale, sužinome, kad vaikas turėtų: stovėti įsikibęs 6,5—8,5 mėn; savarankiškai atsistoti 8–  10 mėn.; apie 2 sek. pastovėti – 9–11,5 mėn.; stovėti savarankiškai 11–13,5 mėn.

Tačiau nereikia nusiminti, jei kaimynų bendraamžis mažylis jau stovi, o jūsų dar ne. Kadangi kiekvienas vaikas vystosi individualiai, vadinasi, jūsiškiui dar neatėjo laikas. Vaikas instinktyviai jaučia savo raumenų jėgą, lankstumą ir kūno pusiausvyrą, kurie yra reikalingi pasiekti kitam raidos etapui, todėl viskas, kas turi įvykti, įvyksta savo laiku.

Jeigu vaiko kojelės 8 mėn. statant dar linksta kaip guminės – nepanikuokite be reikalo. Greičiausiai ateis ir jūsų mažylio laikas. Tai dažniausiai nerodo jokios ligos (jei ji būtų, ją lydėtų dar aibė kitokių simptomų, kuriuos specialistas tikrai pastebėtų). Gali būti silpnesnis raumenų tonusas – ši problema, atėjus laikui ir sustiprėjus kojoms išsispręs savaime.

Žinoma, naudingos mankštos, tačiau kelti jų ar masažų ant pjedestalo neverta. Mankštinkitės pamažėle namie, ir netrukus bėda išeis dviem kojomis.

Aišku, neišnešiotų mažylių arba vaikų, turinčių kokių nors įgimtų ligų ar problemų, raida gali vėluoti, todėl pavieniais atvejais reikalinga nuolatinė vaikų specialisto priežiūra ir pagalba, kurią teikia gydymo įstaigų ankstyvosios reabilitacijos tarnybos arba vaikų raidos centrai. Jeigu tėvams neramu dėl vaiko vystymosi, geriausia pasitarti su specialistais.

Pasiruošimas stovėti

Maždaug nuo 7 mėnesio (kartais ir anksčiau) mažylis pradeda veržtis į vertikalią padėtį. Kartais dar net gerai neišmokęs sėdėti, jis pradeda suvokti, kad pasaulis atsistojus daug patrauklesnis.

Iš pradžių pypliukas keliasi į viršų mamos pagalba, užtenka jai tik ištiesti rankas… Atsistojęs jis krykščia iš laimės ir rodo savo džiaugsmą šokinėdamas ir tūpčiodamas. Kartais mindžioja sau kojytes, lipdamas nuo vienos pėdos ant kitos, taip lyg bandydamas dar geriau pajusti kojų jėgą. Kartais stiebiasi ant pirštų galų, lyg bandydamas pasiekti daugiau pasaulio. Vėliau, kai kojytės pakankamai sustiprėja, mažylio pėdos tvirtai atsiremia į žemę.

Pabandysiu pats!

“Visi aplinkui stovi, o aš turiu sėdėti. Reikia pabandyti atsistoti!” – vieną dieną nusprendžia mažylis ir, laikydamasis už lovytės virbų, pamažu perkelia vieną ranką aukščiau kitos. Po to kitą ranką aukščiau anos ir taip po truputį rankomis prisitraukia ir atsistoja. Aišku, tai įvyksta tik tuomet, kai vaiko plaštakos jau gana stiprios, o kelių ir pėdų kontrolė – pakankamai gera.

Pirmąkart atsistojęs vaikas jaučiasi lyg alpinistas, įveikęs Everestą, ir išdidžiai dairosi aplinkui, stebėdamas, ar visi mato. Stovėti vaikui smagu ir greitai tai tampa įpročiu.

Atsistojau, o kas toliau?

Bet netrukus džiaugsmą gali pakeisti neviltis, nes mažylis suvokia, kad stovint rankos užimtos. Jis nieko daugiau negali daryti, nes turi laikytis įsikibęs. Pajudėti iš vietos nemoka, atsisėsti nesugeba, žaisti negali. Reikia rinktis: griūti ant užpakalio arba šauktis pagalbos, todėl dažniausiai vaikas renkasi saugesnę išeitį ir pravirksta, šaukdamas mamą. Aišku, kartais jis bumpteli ir ant užpakaliuko, bet tai nieko baisaus, kai jį saugo storas sauskelnių sluoksnis.

Iš pradžių vaikas džiaugiasi pačiu stovėjimu, vėliau, kojytėms sustiprėjus, bando siekti daikto, laikydamasis viena ranka. Dar po kiek laiko jis išmoksta laikyti pusiausvyrą ir pastebi, kad stovėti galima ir visai nesilaikant.

Pamokykite jį atsistoti

• Sėdinčio vaiko rankas lėtai kelkite į viršų. Stenkitės, kad jis pats įdėtų kuo daugiau pastangų. Kai atsistoja – palaikykite jį kelias sekundes, tada atsargiai nuleiskite rankas, tegul vėl atsisėda. Darykite tai keletą kartų per dieną. Šis pratimas stiprina rankas, kojas ir plaštakas.

• Leiskite vaikui pašokinėti ant jūsų kelių. Daugelis tai labai mėgsta.

• Padėkite jo mėgstamą žaisliuką ant sofos, ant kėdės ar kur nors aukščiau, kad jis siekdamas būtų priverstas atsistoti. Pasistenkite, kad reikiamas daiktas nepasirodytų esąs per aukštai, nes atsistojęs vaikas nusivils, jei įdės daug pastangų be reikalo.

• Pažaiskite slėpynių: jei jis sėdi – atkreipkite jo dėmesį, po to užlįskite už užuolaidėlės ir prašykite, kad rastų. Kartais jam pavyks atsistoti iš smalsumo, ieškant, kur dingo ta mama.

• Būkite bendraamžių draugijoje, nes vaikai mokosi iš vaikų. Stebėdami bendraamžius vaikai stengiasi mėgdžioti jų judesius. Lankykite draugus, dienos centrus, mokyklėles.

• Mokydami atsistoti, pamokykite ir atsisėsti iš stovimos padėties, nes tai taip pat reikalauja nemažai pastangų. Pastatykite vaiką nugara į save ir lengvai sulenkite jo kelius. Prilaikydami per krūtinę ir keliukus darykite kartu su vaiku pritūpimus: leiskite jį žemyn ir kelkite aukštyn.

• Daugelis tėvų įsigyja vaikštynes, šokdynes ir kitokių priemonių norėdami, kad jų vaikas kuo daugiau laiko praleistų stačiomis. Bet iš tiesų tai nebūtina, o ir specialistų nuomonė apie jas – gana skeptiška. Viskas, ko reikia kūdikiui – tiesiog duoti jam kuo daugiau laisvės ant grindų.

• Jei vaikas pats atsistoja – paskatinkite jį susižavėjimo šūksniais ir plojimais. Jis to vertas, nes įveikė dar vieną svarbų raidos etapą.

O gal neskubėti?

Šiandien dar vyksta diskusijos: galima ar negalima vaiką statyti? Vieni teigia, kad vaiko statymas nuo 5 mėn. neišvengiamai bus lydimas kojų iškrypimo ar stuburo problemų, kiti mano, esą jei vaikas pats nori stotis ir daro tai su malonumu – jis pasirengęs stovėti, nelygu jo amžius. Pirmieji teigia, kad vaiko vystymasis turi būti nuoseklus ir vykti iš viršaus žemyn, t.y., pradžioje galvos ir kaklo kontrolė, vėliau liemuo, dubuo ir galiausiai kojos. Jų nuomone, statant vaikus per anksti, ne laiku pradeda vystytis kojų jėga, todėl sąnariams tenka didesnis krūvis. Dėl to vėliau formuojasi minėtos kojų ir stuburo problemos.

Ką gi, jeigu jau specialistai nesutaria, turbūt bus geriausia, jei pasikliausime savo motiniška nuojauta arba pasitarsime su savo vaiko gydytoju, vaikų neurologu ar raidos pediatru.

Nepamirškite atsargumo

• Kai vaikas pradeda stotis, nuleiskite lovytės pagrindą žemiau, kad jis neiškristų. Padarykite tai jau tuomet, kai vaikas išmoksta įsikibęs atsiklaupti. Po to jis labai greitai atsistoja.

• Peržiūrėkite savo aplinką, ar nėra joje nestabilių daiktų. Pradėjusiam stovėti mažyliui svarbu tik daiktų aukštis ir visai nerūpi stabilumas.

• Įvertinkite objektus, kurie taps pasiekiami vaikui. Turėkite omenyje, kad net paprastas pieštukas, kurį vaikas pasieks, jums nubėgus atsakyti telefonu, gali tapti pavojingu įrankiu.

• Uždėkite apsaugas ant aštrių kampų.

Atminkite, kad mokymosi procesas yra skausmingas ir jūs to neišvengsite. Jūsų priežiūra gal ir apsaugos vaiką nuo kritimo ir sužalojimų, bet… leiskite jam visko išmokti pačiam. Tai sustiprins jo pasitikėjimą savo jėgomis. Neišsigąskite, jei keletas skausmingų pamokų kuriam laikui atims jūsų mažyliui norą bandyti stotis. Sveikam vaikui tai neišvengiama.