BFL

Net ir pastačius moderniausias stakles, Lietuvos pramonė į užsienį eksportuos pigiai – nes nesugebame sukurti Vakaruose žinomų savo prekės ženklų

Jei ne užsienio rinkos, Lietuvoje nebebūtų nė vienos didesnės veikiančios gamyklos. Ir ateities Lietuvos pramonės augimą lems tik paklausa eksporto valstybėse.

Europoje jau keleri metai siaučia naujos mados: gerą dešimtmetį planavę, kaip kuo daugiau gamybos perkelti į Aziją, o Senajame žemyne sukoncentruoti aukštesnio intelekto reikalaujančias finansų, teisės, verslo, rinkodaros paslaugų centrus, ilgainiui strategai grįžo prie pokarinės ideologijos: Europai reikalinga stipri pramonė. Finansų ir ekonomikos krizė nepaliko jokių abejonių: būtent fizinė, apčiuopiama gamyba, o ne virtualių pinigų dauginimu grįsti “bizniai” yra tvirčiausias šalies ekonomikos stuburas.

Puikiausi to pavyzdžiai – tarp ES senbuvių stipriausias gamybos pramonės tradicijas turinti ir jas sugebėjusi išsaugoti Vokietija bei ES plėtros aušroje stiprią gamybos bazę už investuotojų pinigus sugebėjusi sukurti Lenkija. Tiek viena, tiek kita sunkmetį įveikė daug lengviau nei to paties regiono kaimynės. Todėl ir ES ateitį 2014–2020 m. lemsiančiose strategijose, kurios dabar kuriamos Briuselyje ir adaptuojamos ES narių sostinėse, gamybos pramonė laikoma vienu svarbiausių ekonomikos prioritetų.
Tuo metu Lietuva europines madas kopijuoja pavėluotai ir tik dabar matuojasi regiono intelektinių paslaugų centro drabužius. Be menkiausios abejonės, šaliai naudinga bet kokia investicija, tačiau Lietuvos valdžios pastangos pritraukti investicijų nukrypo tik į vieną – paslaugų teikėjų pusę, o šalyje jau veikianti, gaminanti, žmones įdarbinanti ir kas mėnesį gerėjančiais šalies eksporto rodikliais ekonomiką iš duobės traukianti pramonė palikta kapanotis viena.

Nėra paskatų investuoti

Bet kuris ūkį prižiūrintis Lietuvos valdininkas ar politikas galėtų išrėžti netrumpą prakalbą apie tai, kaip Lietuvoje skatinamas verslas, puoselėjama pramonė ir vertinamas naujų darbo vietų kūrimas bei kokią puikią plėtros strategiją šia tema yra parengusi Lietuva. Tačiau rašydamas apie Lietuvos gamybos pramonės ateitį “Veidas” šį kartą kalbino tik tuos, kurie ją kuria, – įdomu buvo sužinoti, kaip procesas vyksta iš tikrųjų ir kokių perspektyvų mato čia investavę ir dirbantys žmonės.

“Bloga situacija. Gamybos pramonės Lietuvos ekonomikoje per mažai. Geležies ir staklių mūsų šalyje per mažai, palyginti su burnomis, kurias reikia pamaitinti iš surenkamų mokesčių”, – bendrą padėtį įvertina vienas sėkmingiausiai verslą plėtojančių Lietuvos maisto pramonės atstovų, “Vičiūnų” įmonių grupės savininkas Visvaldas Matijošaitis.

Jis pats, nuolat plėsdamas eksporto rinkas (į jas vežama ne žaliava, Vakaruose virstanti firminiais produktais, kaip įprasta Lietuvos maisto pramonėje, o nuosavo prekės ženklo “Vici” gaminiai), yra numatęs jau netrukus investuoti ir į naujus gamybinius pajėgumus, tačiau prioritetas – ne Lietuva. Grupė jau yra įsigijusi sklypą Minsko laisvojoje ekonominėje zonoje (LEZ), ketina nusipirkti ir dar vieną – logistikos centrui bei gamybos cechui statyti. Plėstis į Baltarusiją įdomu dėl to, kad ji – milžiniškos bemuitės zonos su Rusija dalis, o turimos gamyklos Kaliningrade nebeužtenka tos rinkos poreikiams patenkinti.

Ar yra planų į gamybą investuoti ir Lietuvoje? “Turime ir tokių planų, juk iš čia palanku eksportuoti į Europą. Bet dar skaičiuojame”, – sako grupės vadovas. Pasak jo, mokesčių bazė palankesnė tiek Kaliningrado, tiek Minsko LEZ – vien jau dėl to, kad į jas galima be muito įsivežti žaliavų.

Biurokratinės nesąmonės

Skaičiuoja ir kitos gamybos varomosios jėgos – chemijos pramonės atstovės trąšų gamintojos “Lifosa” savininkai: jau po pusantrų metų jie turės stabdyti gamybą Lietuvoje, nes nebeturi kur pilti šalutinio gamybos produkto – gipso. Jo kalnai gamyklos Kėdainiuose pašonėje vis auga ir netrukus reikės naujos aikštelės, tačiau ji – Lietuvos uoliai saugomų valstybinių miškų teritorijoje, kurios įmonei štai jau ketveri metai niekas nenori parduoti. “Pamatytumėte jūs tą vadinamąjį mišką – šabakštynas. Ar jo vertė didesnė nei tūkstančio pas mus dirbančių žmonių?” – piktinasi “Lifosos” generalinis direktorius Jonas Dastikas.

Kelis mėnesius Kauno miesto taryboje padirbėjęs V.Matijošaitis teigia pagaliau supratęs, kodėl valdžios koridoriuose nuolat stringa verslui svarbių problemų sprendimas. “Bet kuris valdininkas jums gali labai įtikinamai paaiškinti, kodėl problemos nebuvo galima išspręsti tuoj pat ir ji marinuota kelerius metus. Man nervai nelaiko – sakau, išeik, pagalvok ir tuoj pat grįžk su sprendimu”, – du pasaulius lygina dabar ir politikos duonos ragaujantis verslininkas.

Neviltis apėmusi ir vieną Lietuvos medienos apdirbimo pramonės lyderių, “Vakarų medienos grupės” valdybos pirmininką Sigitą Paulauską. “Aš dar kartą įsitikinau, koks teisingas buvo sprendimas investuoti į fabriką Baltarusijoje, – ten mes pasirašėme dešimties metų sutartį dėl vietinės žaliavos užtikrinimo”, – sako verslininkas.

O Lietuvoje medienos perdirbėjai praėjusią savaitę pralaimėjo dar vieną mūšį – Vyriausybė taip ir neuždegė žalios šviesos tam, kad gamyklas turinčios įmonės medieną iš valstybinių miškų pirktų prioriteto tvarka, o ne konkuruotų dėl jos su medienos žaliavą eksportuojančiomis įmonėmis. “Argi ne absurdas – mes statome fabrikus, kuriame darbo vietas, mokame mokesčius, o taip trūkstamą žaliavą išveža perpardavinėtojai?” – piktinasi pašnekovas.

Ateitį šlifuos eksportas

Lietuvos pramonininkų konfederacijos Ekonomikos ir finansų departamento direktorius Sigitas Besagirskas taip pat pabrėžia, kad iki Lietuvos dar neatkeliavo ES senbuves jau apėmusi “atgal į pramonę” nuotaika. “Vyriausybė dar nesuvokia, kad mūsų, kaip ir bet kurios šalies, ekonomikos stiprybė yra gamybos pramonė, o ne paslaugų sektorius. Šis ir be didelių paskatinimų auga tada, kai stiprėja ekonomikos pagrindas”, – dėsto pašnekovas.

Todėl, pasak jo, Lietuvos pramonės ateitį labiausiai formuos ne kokie nors nacionaliniai sprendimai, o paklausa eksporto rinkose: jei ji ir toliau augs, plėsis ir gamybos pajėgumai, didės investicijos į modernią įrangą.

Su užsienio rinkomis susijusios ir kitos galimos mūsų gamybininkų permainos. Prognozuojama, kad per artimiausią dešimtmetį išsiplės Lietuvoje pagaminamų prekių eksporto geografija – į artimiausius planus yra įtraukti Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų regionai. “NVS jau dirbame, Europa taip pat pažįstama, o Azijos ar JAV rinkoms mes per maži gamintojai, todėl dabar akys labiausiai krypsta į minėtus regionus”, – paaiškina S.Besagirskas.

Jis išskiria ir vieną didžiausių, kone visiems Lietuvos pramonininkams būdingų problemų: į užsienį eksportuojami bevardžiai pas mus pagaminti produktai (baldų plokštės, drabužiai be etikečių, sūriai be pavadinimų), todėl net ir už kokybiškas prekes gauname palyginti mažai. Visą grietinėlę nusigriebia vakariečiai tarpininkai, ant mūsų produkcijos užklijavę savo tarptautinėje rinkoje žinomus prekės ženklus.

“Iš dalies todėl ir mūsų produktyvumas yra toks mažas, palyginti su Europa: lietuvės siuvėjos už pasiūtą kostiumą uždirba kelis litus, o jį pardavusi “Pierre Cardin” kompanija uždirba tūkstantį eurų – ir produktyvumo laurai atitenka jai, o ne Lietuvai”, – vidinės grandinės subtilybes atskleidžia pramonininkų atstovas.

Tačiau Lietuvos įmonės per mažos, kad pavieniui galėtų ne tik pagaminti užsienio rinkoms pakankamus kokio nors prekės ženklo produkto kiekius, bet ir jį dar “įsukti” užsienyje. Čia gelbėtų įmonių kooperacija, tačiau ji, matyt, visiškai priešinga lietuvio prigimčiai – apie jos naudą tik daug šnekama, bet pavyzdžių Lietuvos pramonėje iki šiol nėra.