"Veido" archyvas

“Gazpromas” tai planavo kaip trigubą pergalę – pasirašyti trilijono JAV dolerių vertės kontraktą su Kinija, pradėti dujotiekio “Altaj” iš vakarų Sibiro į Kiniją statybą ir, svarbiausia, parodyti pastaruoju metu pernelyg aikštingiems tapusiems europiečiams, kad Rusija dujas gali sėkmingai pardavinėti ne tik į Europos Sąjungos, bet ir į Kinijos rinką. Tačiau viskas išėjo lygiai atvirkščiai.

Kinijos prezidentas Hu Jintao, atvykęs į Rusiją su valstybiniu vizitu, kurio metu ir planuotas iškilmingas dujų tiekimo sutarties 30-iai metų pasirašymas, išskrido palikęs rusus toliau galvoti dėl kainos. Mat “Gazpromas”, kuris įžanginį susitarimą su kinais pasirašė dar 2009-ųjų spalį, visą šį laiką spaudė ir reikalavo, kad Kinija dujas iš Rusijos pirktų tokia pačia kaina kaip ir Europa – vidutiniškai po 350 JAV dolerių už 1000 m3, su potencialia galimybe ateityje kainą pakelti iki 500 dolerių už 1000 m3.

Šalia paprasčiausio noro daugiau uždirbti Rusija turėjo dar vieną, strateginį tikslą – ne tik priversti europiečius taikstytis su didelėmis dujų kainomis (Vladimiras Putinas dar 2008-ųjų pabaigoje pasakė, kad “mažas dujų kainas reikia pamiršti”), bet ir įsileisti “Gazpromą” į vidinę ES dujų tiekimo bei skirstymo sistemą. Mat tik tokiu atveju “Gazpromas” būtų garantavęs, kad dujos į Europą bus tiekiamos stabiliai ir pageidaujamais kiekiais, o ne pasuktos į Kiniją, kurios auganti ekonomika reikalauja vis didesnio energijos išteklių kiekio.

Tačiau Kinijos tokie Rusijos planai visiškai nesužavėjo ir, “Reuters” šaltinių teigimu, daugiau kaip 250 dolerių už 1000 m3 kinai “Gazpromui” mokėti neketina. O kad Rusija nemanytų, jog Kinija be jos dujų apsieiti negali, susirado tiekėjų ten, kur dar visai neseniai “Gazpromas” buvo visiškas padėties viešpats – Centrinėje Azijoje. Tą pačią dieną, kai Hu Jintao lėktuvas leidosi Maskvoje, Kazachstano naftos ir dujų ministerija pranešė sutarusi su kinais 60 proc. padidinti dujų tiekimą dujotiekiu, kuriuo savo dujas į Kiniją, be kazachų, dar tiekia Turkmėnistanas ir Uzbekistanas.

Čia reikia paaiškinti, kad anksčiau Centrinės Azijos valstybių dujas “Gazpromas”, turėjęs dujotiekių monopolį, supirkdavo savo padiktuota kaina, daug pigiau, nei pats pardavinėdavo rusiškas dujas į Europą, taip gaudamas viršpelnius. Dabar, kai vietos dujų rinkoje atsirado toks žaidėjas kaip Kinija, Centrinės Azijos valstybės, kurioms nuolatinis ilgametis Maskvos spaudimas įgriso iki gyvo kaulo, gerokai atsipūtė. Kartu jos pradėjo daug drąsiau dairytis ir į Europos Sąjungos Kaspijos dujų laukų link tiesiamą dujotiekį “Nabucco”, apie kurį joms anksčiau Maskva kone atvirai drausdavo netgi galvoti.

Žinoma, gal tai visiškas sutapimas, bet praėjus vos porai dienų, kai Kinijos prezidentas paliko nieko nepešusią Rusiją, Europos Komisija blokavo “Gazpromo” sandorį su Austrijos naftos ir dujų kompanija OMV dėl 50 proc. Vidurio Europos dujų biržos CEGH įsigijimo. Sutartis, kurią “Gazpromas” ir OMV suderėjo dar 2008-aisiais, turėjo būti baigta 2009-aisiais, bet čia į žaidimą įsijungė Europos Komisijos antimonopolinės institucijos. Jos, kaip pripažino “Gazpromo” valdybos pirmininko pavaduotojas Aleksandras Medvedevas, iškėlė tokias sąlygas, kurios Rusijos monopolininkui pasirodė visiškai nepriimtinos.

Nors į detales “Gazpromo” vadovai nesileidžia, bet akivaizdu, jog ES pareikalavo laikytis 3-iojo energetikos paketo reikalavimų, nustatančių, kad dujų pardavėjas negali kontroliuoti fizinio dujų tiekimo vamzdynais, į kuriuos be trukdžių turi būti įsileidžiami ir kiti dujų pardavėjai. Lygiai akivaizdu, kad “Gazpromas” siekė įsigyti CEGH akcijas ne vien todėl, kad tai viena trijų didžiausių dujų biržų Europoje, bet ir todėl, kad ši bendrovė kontroliuoja Baumgarteno dujų saugyklas ir paskirstymo mazgą Austrijos ir Slovakijos pasienyje, per kurį Rusijos dujos teka į Vakarų Europą. O būtent į Baumgarteną Europos Sąjunga ir tiesia “Nabucco”, turintį atvesti į Europą nuo “Gazpromo” nepriklausomas Kaspijos dujas, būtent į Baumgarteną ir Rusija nutaikė savo planuojamą dujotiekį “South Stream”, turintį blokuoti “Nabucco”.

Nesunku suvokti, kad jeigu “Gazpromas” būtų uždėjęs savo leteną ant Baumgarteno dujų čiaupo, tai apie bet kokį Kaspijos dujų įsileidimą į Europą per šį dujų mazgą nebūtų buvę net kalbos. Tuo tarpu Europa visiškai nenusiteikusi leisti “Gazpromui” plėstis jos rinkose monopolininko teisėmis ir netgi “South Stresam” tiesimas galės būti pradėtas tik su sąlyga, jeigu jam galios 3-iojo energetikos paketo reikalavimai ir per jį dujas europiečiams galės laisvai tiekti ir kitos Rusijos dujų bendrovės, pavyzdžiui, “Novatek”.

Tai prieš mėnesį “Gazpromo” vadovams, atvykusiems į Briuselį reklamuoti savojo dujotiekio, atvirai pasakė EK energetikos komisaras Guenteris Ettingeris.

Matant šiuos įvykius nesunku suvokti, kad ta kova (ar derybos), kurią šiuo metu su “Gazpromu” veda Lietuvos Vyriausybė, nėra kokia nors asmeninė Andriaus Kubiliaus ar Arvydo Sekmoko užgaida, o sudėtinė bendros Europos Sąjungos energetikos politikos dalis.