Dopingas griauna ne tik sportininko sveikatą, bet ir pasitikėjimą garbinga kova, o į sąžiningai medalius pelnančius talentingus atletus verčia žvelgti įtariai.

Iki išsvajoto medalio vėl pritrūko vos pusės grybšnio, kelių milisekundžių ar milimetrų? Belieka nenukabinti nosies, toliau lieti sūrų prakaitą ir tikėtis, kad vieną dieną pavyks aplenkti priešininkus. Lengvabūdžiai arba nesąžiningieji žino greitesnį būdą pergalėms pasiekti – dopingą. Tik ar apgaule iškovotas blizgantis medalis ir pagaliau pasiekta garbės pakyla verta gresiančių padarinių – susigadintos sveikatos, užsitrauktos nešlovės ir nubraukto viso prieš tai sąžiningai išlieto prakaito?

Kur pinigai – ten ir dopingas
Problemiškiausių šalių, kurių atletų atžvilgiu dopingo kontrolieriai būtų ypač įtariai nusiteikę, nėra. Šiuo požiūriu visos valstybės vertinamos vienodai. Pasak Lietuvos antidopingo agentūros direktorės Ievos Lukošiūtės-Stanikūnienės, pavojingos visos šalys, ypač turtingos: “Kuo turtingesnė valstybė, tuo ji turi daugiau pinigų mokslininkams samdyti. O kur pinigai, ten, tikėtina, ir dopingas”.
Ypač daug nesąžiningų atletų ašarų matėme prieš ar tuoj po 2004-ųjų Atėnų olimpinių žaidynių. Prieš pat olimpiadą į dopingo kontrolierių nemalonę pateko pačios žaidynių šeimininkės Graikijos sprinteriai – 2000-ųjų Sidnėjaus 200 m bėgimo čempionas Kostas Kenteris ir 100 m bėgikė Katerina Thanou. Beje, tąkart Sidnėjuje K.Thanou finaliniame bėgime nusileido tik garsiai JAV sprinterei Marion Jones, iš kurios vėliau už dopingą buvo atimtas ne tik šis 100 m aukso, bet ir dar keturi tose žaidynėse iškovoti medaliai bei negrįžtamai sugriautas greičiausios moters žemėje mitas.
Atėnuose garsiai nuskambėjo dviejų Vengrijos lengvaatlečių pavardės – aukso medalį turėjo grąžinti kūjo metikas Adrianas Annusas ir neilgai pergale džiaugęsis diskininkas Robertas Fazekasas. Beje, vengrų disko metiko dopingo skandalas – bene vienintelis, sėkmingai pasibaigęs mums, lietuviams: juk tąkart diskvalifikavus R.Fazekasą aukso medalis buvo įteiktas Virgilijui Aleknai.
Įkliuvo ir Rusijos rutulio stūmikė Irina Koržanenko, iš Atėnų išsivežusi auksą. Šios lengvaatletės organizme rasta stanozololo, kurio kiekis normą viršijo šešis kartus. Iš pradžių įnirtingai neigusi savo kaltę ir nesutikusi atiduoti medalio, vėliau jį sportininkė vis dėlto grąžino.

Prieš kiekvienas žaidynes – tobulesnė kontrolė
Svarbiausiam olimpinio ciklo įvykiui – žaidynėms ypač kruopščiai rengiasi ne tik sportininkai, treneriai, sporto medikų komandos, bet ir dopingo kontrolieriai. Taigi po Atėnuose vykusios raganų medžioklės praėjus ketveriems metams vėl sumirgėjo viso pasaulio laikraščių antraštės, skelbiančios, kad Kinijoje bus pati pažangiausia dopingo kontrolė. Tik kai kurie potencialūs dalyviai taip ir nepasiekė olimpinių žaidynių sostinės. Prieš pat olimpiadą Bulgarijos olimpinis komitetas pranešė, kad atšaukia vyrų ir moterų sunkiosios atletikos komandas – į Pekiną nevyko visi vienuolika olimpinius kelialapius iškovojusių šios šalies sunkiaatlečių, mat jų organizmuose rasta anabolinių steroidų. Namo iškeliavo net į lenktynių startą nespėjusi stoti ispanų dviratininkė Maria Isabel Moreno, prieš varžybas įkliuvusi 400 m olimpinė barjerinio bėgimo čempionė graikė Fani Halkia neteko galimybės pabandyti apginti šio garbingo titulo, o Ukrainos septynkovininkė Liudmila Blonska ne tik privalėjo grąžinti Pekine iškovotą sidabrą, bet ir buvo nubausta diskvalifikacija iki gyvos galvos. Na, o įkliuvę keturi jojikai, šaulys, gimnastė ir fechtuotojas paneigė mitą, esą dopingą vartoja nebent lengvaatlečiai, sunkiaatlečiai ir dar dviratininkai.
Prakalbus apie dopingą būtina paminėti dviračių sportą – juk retos daugiadienės lenktynės nepasibaigia dopingo byla. Naujausias skandalas – triskart vienų prestižiškiausių dviračių lenktynių “Tour de France” nugalėtojas Alberto Contadoras dėl dopingo laikinai nušalintas nuo varžybų ir laukia verdikto.
Dažniausiai įkliūna individualių sporto šakų atstovai. Ir ypač ištvermės sporto. O kaip žaidimų komandos – negi į jas neįsisuka dopingo kontrolieriai? Čia šiek tiek kitaip: jeigu įkliūna vienas žaidėjas, visa ekipa nediskvalifikuojama, bet jei į nemalonę patenka du tos pačios komandos nariai, baudžiami visi. Tik taip dar nėra buvę.
Priminsime, kad per didžiuosius sporto renginius paimti mėginiai saugomi aštuonerius metus, taigi jei pergalė buvo pasiekta nesąžiningai, visus tuos du olimpinius ciklus atletas negali būti visiškai ramus.

Žmogaus galimybių ribų paieškos

“Ribos, aišku, yra. Nors žmogus – įdomi būtybė, jo galimybės plečiasi, bet fiziologinės ribos yra, nes egzistuoja fiziniai kūno limitai, – patikino Lietuvos olimpinės rinktinės vyriausiasis gydytojas Dalius Barkauskas. – Jei kalbėsime apie valios savybes ir žmogaus smegenų galias, tos galimybių ribos būtų greičiau filosofinės, bet fizinis kūnas egzistuoja materialiame pasaulyje, taigi jam galioja tam tikri fizikos dėsniai, kurių mes niekada neperšoksime – gravitacijos, Niutono ir kiti”.
Šių dėsnių poveikiui bent kiek susilpninti ar kaip tik sustiprinti neretai ir pasitelkiamos draudžiamos vartoti medžiagos. Suaktyvėjus kovai su dopingu, kontrolierius apgauti darosi vis sunkiau, bet visuotinio lenktyniavimo metais, kai sportas buvo tapęs politikos ir propagandos įrankiu, ypač totalitarinių šalių atletų racionas neretai būdamas pagardinamas įvairiomis piliulėmis.
“Jeigu pažiūrėsime į Vokietijos Demokratinės Respublikos lengvaatlečių ir plaukikų rezultatus, pamatysime, kad prie kai kurių jų pasiektų rezultatų mes dar net nepriartėjome. Tai pasitelkus stiprias farmakologines priemones laimėti rekordai, pasiekti kūno ir sveikatos sąskaita”, – įsitikinęs D.Barkauskas.
Bet grįžkime į šių laikų Lietuvą. Ar olimpinės rinktinės vyr. gydytojas žino, ką vartoja geriausi mūsų sportininkai? “Yra loginiai dėsniai, kaip turi dirbti aplink sportininką suburta medikų komanda. Stengiamės pabrėžti, kad net ir prieš pradėdamas vartoti kokį nors maisto papildą sportininkas turi konsultuotis su savo gydytoju. Su tuo sportininku, kuris ateina į profesionalųjį sportą, apie dopingą kalbama nuolat. Juk dopingas – tai ne tik geresnis rezultatas, bet visų pirma didžiulė rizika sveikatai”, – perspėjo gydytojas.
O gal net nereikia tikrinti, galbūt iš tam tikrų požymių matyti, kad sportininkas aiškiai kažko pavalgęs: “Jeigu sportininkas likdavo dešimtas ar dvyliktas, o po keturių penkių mėnesių tampa antras arba trečias, iš karto kyla įtarimų ir abejonių. Visai kas kita, jei rezultatas pagerėja per dvejus trejus metus ir ypač po tam tikrų pasikeitimų, pavyzdžiui, jeigu atėjo protingas treneris, perskirstė krūvius ir taip pagerino fiziologinius atleto parametrus”.

Neskani naujausia istorija
Ne paslaptis, kad į dopingo pinkles pakliūna ir lietuviai. Naujausia kol kas dar niekaip nepasibaigusi istorija – maratonininkės Živilės Balčiūnaitės. Kaip sekasi rengti ataskaitą, kurios laukia Tarptautinė lengvosios atletikos federacija? “Mes galime sportininkę ar sportininką tik pakonsultuoti. Toliau tai jau savo srities specialistų – endokrinologų, ginekologų klausimas, – sakė olimpinės rinktinės vyr. gydytojas. – Bėda ta, kad sporto endokrinologija – nepakankamai išplėtota sritis, tad čia dar daug neaiškių dalykų. Šiais klausimais gali konsultuoti tik tie žmonės, kurie šiuos dalykus ypač gerai išmano. Ar tokių yra Lietuvoje, abejočiau, nes mes apskritai neturime stiprios sporto medicinos. Tad lieka užsienio specialistai, su kuriais pati sportininkė ir konsultuojasi”.
Paklaustas apie nuojautas ir galimą šios istorijos baigtį, gydytojas optimizmu netryško: “Nereikia jokių nuojautų – viskas labai aišku. Tie procedūriniai dalykai yra labai griežti: rasta harmoninių pakitimų, kuriuos iš karto būtina labai suprantamai paaiškinti. Turi būti pateikti moksliniai faktai, duomenys ir aiškus fiziologinis pagrindimas. Jeigu to padaryti nepavyksta, dar lieka procedūriniai dalykai: kas ir kodėl buvo ne taip. Viskas surašyta juodu ant balto ir nė žingsnio į kairę ar dešinę. Mes visada iki paskutinio tikime sportininku. Bet kai užfiksuotas toks faktas, galimybių pasiekti sportininkui priimtiną rezultatą yra labai nedaug. Juolab nesame didelė valstybė, neturime kelių mokslinių institutų, kurių duomenimis ar praktika galėtume pasiremti. Įvertinus visas turimas galimybes ir tai, ką mes privalome bei galime padaryti, galima sakyti labai tiesiai: galimybių padėti sportininkui turime labai nedaug”.

Box
Ar žinote, kad…
… dopingas buvo vartojamas dar VI a. prieš Kristų – norėdami nugalėti priešininkus gladiatoriai vartodavo stimuliatorius, o šumerai ir asirai kaip dopingą vartojo opiumą.
… manoma, kad pirmiausia dopingas paplito žirgų sporte – dar XIX a. jo buvo duodama žirgams.
… 1960 m. Romos olimpinių žaidynių dviračių lenktynėse trasoje krito 24-erių dviratininkas Knudas Enemarkas Jensenas. Kaip paaiškėjo, prie šio Danijos sportininko mirties prisidėjo amfetamino grupės stimuliatorius.
… pirmieji dopingo testai atlikti per 1968 m. Grenoblio žiemos ir tais pačiais metais vykusias Meksiko vasaros olimpines žaidynes.
… pirmasis atletas, įkliuvęs dėl teigiamo dopingo testo, buvo Švedijos šiuolaikinės penkiakovės atstovas Hansas Gunnaras Liljenwallis. Iš jo atimtas 1968 m. Meksiko žaidynių bronzos medalis.
… 1972 m. Miunchene su nesąžiningai iškovotais apdovanojimais turėjo atsisveikinti keturi atletai, 2000 m. Sidnėjuje dopingo kontrolieriai to padaryti pareikalavo 13 medalius iškovojusių atletų, 2002 m. Solt Leik Sičio žiemos žaidynių apdovanojimus turėjo grąžinti 9, 2004 m. Atėnų – 8, o 2008 m. Pekino olimpiados medalių neteko 6 įkliuvę sportininkai.