Per pirmąjį metų ketvirtį kino bilietų pardavimas Lietuvoje sumažėjo 25 proc. Sausis, vasaris ir kovas stipriai atsiliko nuo ne pačių sėkmingiausių 2010 m. rezultatų, o ir balandį į repertuarą išskridę filmai padėties nepakeitė. Dabar šalies rinkai trūksta bent 145 tūkst. žiūrovų, kad pasivytų pernai metų lankomumą. Praradimą lėmė masinį ažiotažą generuojančių filmų trūkumas: kol kas tik vienintelei lietuviškai įgarsintai pasakai “Ilgo plauko istorija” pavyko sušukuoti daugiau nei 1 mln. Lt pajamas, o visi kiti filmai nepajėgė peršokti net 500 tūkst. Lt barjero.

Trūksta ažiotažinių įvykių

Per pastaruosius tris mėnesius repertuarą margai nuspalvino intelektualesni kūriniai (“Juodoji gulbė”, “Karaliaus kalba”, “Biutiful”, “Išeities kodas”, “Kai sutiksi aukštą tamsiaplaukį”, “Potiche”), bet jie, net išspausdami didžiausias galimybes, sugebėjo parsiduoti ribotai auditorijai. Profesionaliai dubliuoti animaciniai nuotykiai (“Rango”, “Op”) neįtiko masinio skonio įpročiams, trimačiai spektakliai (“Sanctum”, “Žalioji širšė”, “Piktas vairuotojas”, “Spragtukas”, “Jūrų dinozaurai”) stebino ypač kukliu apetitu, o gausus rusiškas importas (“Vykrutasai”, “Labai rusiškas filmas 3D”, “Tarnybinis romanas. Dabartiniai laikai”) nepateisino lūkesčių.

Akivaizdu, kad Lietuvos platintojams nepavyko atrasti filmų-įvykių, kuriuos pageidautų pamatyti dažniausiai kino teatruose laisvalaikį leidžiantys pramogautojai. Po Velykų rinkos gelbėjimo misiją pradėjo animacinė ekskursija į Braziliją “Rio” ir Rio de Žaneiro gatvėmis automobiliais skuodžiantys lenktyninio serialo “Greiti ir įsiutę” herojai. Būtent šie du į platesnę demografinę auditoriją nusitaikę filmai turėtų išlaikyti iniciatyvą gegužę, kai estafetę perims dar bent trys komerciniai gelbėtojai – patys laukiamiausi hitai.

Nuotykių epo “Karibų piratai: ant keistų bangų”, alkoholizuotos komedijos “Pagirios Tailande” ir superherojiško trilerio “Toras” premjerų kiti platintojai prisibijo, todėl nenori rizikingai konkuruoti su užtikrintais lyderiais. Tačiau ir jie turi savų silpnybių – didžiausi gegužės repertuarinio kino hitai nepateiks nė trupinėlio originalumo ir mėgins įsiūlyti juoduose maišuose tas pačias kates, kokias mes visi jau spėjome prisijaukinti. Bet kokiu atveju rimtesnio ir intelektualesnio kino vartotojai gali ramiai atostogauti, nes kino centrų repertuaruose jie neturės ką rinktis, o mažieji kino teatrai taip pat nežada ypatingų naujienų.

Pirmasis trimatis komiksas

Jamesas Cameronas prognozuoja, kad po penkerių metų dauguma filmų didžiausiuose ekranuose bus rodomi tik 3D formatu. Aršiausias trimačių pramogų kritikas Rogeris Ebertas šmaikštauja, kad būtent tą dieną jis nustos lankytis kino teatruose. Gegužę mūsų lauks keturios 3D premjeros, kurios vilios susimokėti už bilietą keturiais litais brangiau, bet nėra jokių garantijų, kad visi jie atidirbs kainą.

Labai sunku prognozuoti, kaip seksis “Torui”, bet tikriausiai – nekaip. Nes mistinėmis legendomis nutapytas ir prabangiai išpuoštas kino filmas niekaip neprilygsta “Įsikūnijimui”, o kvapą gniaužiantys 3D efektai čia išnaudojami pernelyg trumpai. Labiausiai šis filmas turėtų patikti komiksų gerbėjams, užkoduotų staigmenų mėgėjams ir tiems, kuriuos traukia dievų bei pabaisų konfliktai.

Kur kas efektingiau trimačiais kalneliais siūbuos nuotykių epas “Karibų piratai: ant keistų bangų 3D” su nepakartojamuoju Johnny Deppu ir seksualiaja Penelope Cruz. Holivudinės sėkmės formulę išradęs prodiuseris Jerry Bruckheimeris moka kurti ažiotažinius reginius ir taip tiki visai nebūtinu jau išsisėmusios trilogijos tęsiniu, kad ryžosi mokėti charizmatiškajam pagrindinio vaidmens atlikėjui 55 mln. JAV dolerių honorarą, t.y. ketvirtadalį viso biudžeto.

Studija “Walt Disney” reklamuoja piratinį nuotykį apie jaunystės eliksyro paieškas tradiciniais metodais ir detaliai informuoja apie gigantiškus filmavimo užmojus, bet po devyniais užraktais slepia filmo siužetą, kuris veikiausiai nenustebins ypatingomis naujovėmis. Didžiausią nerimą “Karibų piratų” gerbėjams kelia režisieriaus pakeitimas – vietoj etatinio Gore’o Verbinskio laivo šturvalą perėmė miuziklų ir dramų autorius Robas Marshallas (“Čikaga”, “Devyni”, “Geišos išpažintis”).

Kuo skiriasi Vegasas nuo Bankoko

2009 m. vasarą “Pagirios Las Vegase” apsisvaigino čempionišku lankomumu ir gavo daugiau pinigų neišvengiamam tęsiniui, kurio viltingai laukia pagiringi bičiuliai. Tačiau berniukiškos komedijos tęsinio “Pagirios Tailande” reklaminis klipas aiškiai išduoda, kad į šį filmą būtų geriau eiti be jokių lūkesčių ir pamiršti nuotykius Las Vegase. Kaip ir būna sėkmingų filmų tęsiniuose, trys vyrukai antrą kartą užlips ant to paties grėblio – prisiskanaus azijietiškų trauktinių ir atsibus skaudamomis galvomis, kad išsiaiškintų, ką gero nuveikė vakar ir kodėl pasikeitė jų išvaizda. Taigi nusiteikite žiūrėti lygiai tą patį, tik kitoje ir daug egzotiškesnėje aplinkoje.

Ar pajėgs filmas dvynys pakartoti vyresniojo brolio finansinius laimėjimus? Tai priklausys nuo juokelių ir pokštų apie prisigėrusių draugų nemalonias situacijas, nes “Pagirių” formulė stipriausiai suveikė, kai tie patys žiūrovai atėjo pakartoti nuotykio ir sumokėjo už bilietą antrą kartą. Tad režisieriaus sprendimas kopijuoti ir negalvoti nieko naujo gali visiškai pasiteisinti dar sykį.

Trileriai, kurių galima nežiūrėti

Premjerinio veiksmo trilerio “Nežinomas” režisierius ispanas Jaume Collet-Serra stengiasi sukurti stilingai atrodančią intrigą: gražiai filmuoja žiemišką Berlyną, stebina automobilių gaudynėmis su piruetais nuo tiltų. Visos problemos prasideda, kai tenka atskleisti neįtikimo ir absurdiško siužeto paslaptis, o scenaristams nepavyksta motyvuoti keistų sutapimų. Mokslininkas patenka į avariją ir atsibudęs iš komos staiga pamiršta tikrąjį misijos tikslą. Jo neatpažįsta žmona, o tapatybe kažkodėl naudojasi nepažįstamas amerikietis. Ant popieriaus tokia užuomazga skamba įdomiai, tačiau gera idėja realizuojama kvailiausiu įmanomu būdu ir nutiražuotais štampais apie sąžinės balsui pasidavusį samdomą žudiką.

Prie beviltiškų ir tuščių filmų galima priskirti ir dar vieną veiksmo trilerį “Kunigas 3D”, kuriame užpykęs dvasininkas gelbės dykumoje stūksantį miestą nuo giminaitę pagrobusių kraugerių vampyrų. Daugiau nieko nereikia žinoti apie šią nesąmonę, o protingiausia būtų ją ignoruoti. Panašias skerdynes matėme jau daug kartų. Jeigu vis dėlto eisite į trimatį “Kunigą”, tai nesitikėkite, kad jis prilygs “Absoliučiam blogiui”. Jeigu dar trūksta argumentų, tai prisiminkite, koks beviltiškas ir nebūtinas išėjo režisieriaus Scotto Stewarto ir aktoriaus Paulo Bettany “Legionas” (vos 6,8 tūkst. parduotų bilietų).

Prie nerekomenduojamų filmų galima priskirti ir dar vieną šlamštelį – paauglių vilionėms sukurtą pasakišką fantaziją “Pabaisa”. Sunku rasti logišką pateisinimą, kam mūsų platintojai pirko visiškai nebūtiną ir televizijos tinkleliui labiau tinkamą filmą, kurį dabar keiksnoja netgi tikslinė jo auditorija. Jau iki pirmo viešo seanso buvo aišku, kad tai visiškas šnipštas.

Knyga ir filmas

O štai kriminalinė drama “Advokatas iš Linkolno” pasiūlys alternatyvą komercinei srovei ir padovanos bent vieną filmą, kuriame galėsime žavėtis stipria aktorių vaidyba ir komplikuotos struktūros siužetu. Matthew McConaughey (“Laikas žudyti”) po daugelio metų grįžta persirengęs advokatu. Jis nenori mokėti mokesčių ir ieško klientų, važinėdamas Los Andželo gatvėmis senutėliu “Lincoln” automobiliu. Taip laimingasis teisininkas sutinka jauną milijonierių, kuris kaltinamas merginos išprievartavimu, bet aiškiai slepia dar daugiau blogybių ir pavojingų ryšių.

Jokių ypatingų žanro naujovių šiame trileryje nerasite, bet stebėti sluoksniuotą “kas tai padarė” stiliaus detektyvą bus įdomu. Jeigu dar nepamiršote Johno Grishamo kriminalinių romanų ekranizacijų, tai patirsite daug malonumo ir nespėsite pastebėti smulkių klišių ir nelogiškų verdiktų. Režisierius Bradas Furmanas prikausto dėmesį nuo pirmos iki paskutinės minutės, užmina intelektualių mįslių ir skatina perskaityti rašytojo Michaelo Connelly knygą, kurios tiesas gina “Advokatas iš Linkolno”.

Vertėtų dėmesį atkreipti ir į dar vieną filmą – šeimyninę dramą “Bebras”. Jame Melas Gibsonas brandžiai vaidina į gilią depresiją nugrimzdusį vyrą ir nuo šeimos atsiskyrusį tėvą, kurio kasdienybę perkrato šiukšlių konteineryje rastas pliušinis bebras. Nelaimėlis pradeda bendrauti su žaislu, kurio judesius pats kuria savo ranka ir kurio atsakymus pats įgarsina savo pakeistu balsu. Filmas dar įdomus tuo, kad simbolizuoja M.Gibsono ir Jodie Foster (ji yra “Bebro” režisierė) sugrįžimą po 1994 m. komiško vesterno “Maverikas”.