Kai prieš gerą mėnesį Neryje, sostinės centre, prisišvartavo aukštyn upe pūškavusi motorinė valtis, krantinės namų gyventojams tai tapo savaitgalio įvykiu: po langais stovinčių laivų jiems jau seniai neteko regėti.

Tiesa, “prisišvartuoti” šiuo atveju – per skambiai pasakyta. Vyrai tiesiog nutaikė valties smaigalį į apžėlusią seklumą ir joje išlaipino vieną įgulos narį, kuris patraukė į artimiausią maisto prekių parduotuvę. Tą dešimtį minučių, kol ištroškę vyrai laukė gėrimų, Vilnius mūsų akyse per nago juodymą priartėjo prie Kopenhagos, Amsterdamo, Paryžiaus ir kitų Europos miestų, kurių gyventojams po langais stovintys laivai – įprastas reiškinys.

Vietoj prieplaukų – planai

Kol kas Vilniuje populiariausios vandens transporto priemonės – baidarės beigi pripučiamos valtys. Karštesniais savaitgaliais žemyn upe jos traukia ištisais karavanais.

Leonas Benetis, bendrovės “Barta”, šiuo metu valdančios penkis laivus, savininkas, tai aiškina labai paprastai. “Kateriais aklai, nepažįstant upės slenksčių, Vilniuje geriau neplaukioti – pernelyg daug sraigtų Neryje sudaužyta. Akmenys, srovės paplauti, Neryje turi polinkį “migruoti”. Todėl vieną dieną sėkmingai praplauki, kitą – imi ir užsikabini pačiame upės viduryje”, – aiškina vienintelio sostinėje laikomo keleivinio laivo – motorlaivio “Ryga” savininkas. Be to, tenka atidžiai stebėti vandens lygį, kuris dėl Vileikos vandens saugyklos Baltarusijoje veiklos gali kilti ir leistis net po 20–30 cm.

"Veido" archyvas

Nerimi galima paplaukioti šiuo laiveliu “Ryga”. Tai kainuoja 20 Lt

“Kodėl Neries vanduo pažiūrėti rudas, nors cheminiai tyrimai rodo, kad jis ganėtinai švarus? Todėl, kad srovė nuolat plauna ir neša su savimi gruntą bei žvyrą. Dėl šios priežasties brangiai kainuojantis upės gilinimas būtų beprasmiškas. Užtektų išvalyti sąnašas, pašalinti pavojingus akmenis ir nukasti vieną kitą laivybai trukdantį slenkstį”, – teigia laivybos praktikas.

Vilniaus miesto savivaldybė jau nuo Artūro Zuoko laikų puoselėja turistinio vandens kelio Neries upe gaivinimo projektą, kuriam buvo gauta ES struktūrinių fondų lėšų. Buvo parengta upės pritaikymo laivybai galimybių studija, numatytos tinkamiausios vietos prieplaukoms įrengti. Tačiau atliekant poveikio aplinkai vertinimo studiją sulaukta aplinkosaugininkų veto: jie tvirtino, kad išgilinus Neries vagą būtų sunaikinta dalis žuvų nerštaviečių ir saugomos floros.

“Tuomet į struktūrinius fondus grąžinome 228 tūkst. Lt, kuriuos jau buvome panaudoję prieplaukų detaliesiems planams rengti, ir atsisakėme projekto vykdymo. Tačiau detalieji planai liko. Dabartinė miesto valdžia palankiai vertina šio projekto perspektyvas”, – “Veidui” tvirtino Vilniaus miesto savivaldybės Miesto plėtros departamento Plėtros ir planavimo skyriaus vedėja Rūta Matonienė.

Pagal projektą “Turistinis vandens kelias Neries upe Vilniaus mieste” buvo numatyta sutvarkyti Žirmūnuose esantį Žiemos uostą ir įrengti šešias mobiliąsias prieplaukas, išdėstytas nuo Verkių vandens malūno iki parodų centro “Litexpo”. Projektas buvo vertinamas 12 mln. Lt.

Susisiekimo ministerijos Vandens ir geležinkelių transporto departamento direktorius Juozas Darulis sako, kad esminė panašių projektų klaida – siekis upę pritaikyti prie laivų, o ne laivus prie upės. Antrasis variantas atsieitų gerokai pigiau. “Jei projekte būtų buvęs numatytas upės valymas, o ne gilinimas, jo istorija galėjo susiklostyti visai kitaip”, – aiškina J.Darulis.

Aišku viena: Neryje didesnių laivybos infrastruktūros pokyčių artimiausiais metais tikėtis neverta. Viena kita naujovė atsiras nebent privačių entuziastų lėšomis. Pavyzdžiui, L.Benečio “Ryga” jau pasirengusi poilsiautojus plukdyti iki senojo Žvėryno tilto: tam su narų pagalba teko tris laivakelyje gulėjusius akmenis patraukti į šoną. Pasak bendrovės “Barta” savininko, galima būtų pratęsti maršrutą ir aukštyn upe iki Verkių malūno, bet tam jau tektų nukasti vieną praplaukti trukdantį slenkstį. O nuo Verkių malūno – ir Europos parkas ranka pasiekiamas… “Bet iš kur imti pinigų? Jei iš dešimties atėjusių keleivių surenku po 20 Lt, 42 litus iš gautų dviejų šimtų tenka atiduoti mokesčiams”, – aiškina L.Benetis.

Vis dėlto “Barta” šiuo metu statosi ir naują, specialiai Nerimi plaukioti suprojektuotą plokščiadugnį keleivinį laivą, kurio grimzlė tesieks 25 cm. Atrodo, kad ateityje laivų prie upės taikymo taisyklė virs kūnu.

Kulautuva džiaugiasi turistais

Maršrutų įvairovės sostinės gyventojai šiandien tegali pavydėti kauniečiams: neseniai iš senamiestyje esančios prieplaukos motorlaivis “Tolstojus” pradėjo Nemunu plukdyti iškylautojus Kulautuvon, o iš Petrašiūnų prieplaukos iki Rumšiškių ir Kruonio keleivius Kauno mariomis savaitgaliais plukdo motorlaiviai “Algirdas” ir “Nemunas”.

Vidaus vandens kelių direkcijos vadovas Gintautas Labanauskas neslepia, kad “Tolstojus” darbo dienomis direkcijai ir toliau tarnauja kaip farvaterio ženklinimo laivas. Tačiau sekmadieniais laivo įgulai tenka atlaikyti norinčiųjų išbandyti naują pramogą keleivių apgultį. Kadangi maršrutas dotuojamas Kauno miesto ir rajono savivaldybių, kelionės “Tolstojumi” iki Kulautuvos ir atgal bilietas kainuoja vos 10 Lt.

Pirmąjį sekmadienį iškylautojams Kulautuvoje siūlyta vienintelė pramoga – geranoriškai savo laiką aukojusio gido (vietos istorijos mokytojo) ekskursija po miestelio apylinkes, o po savaitės netoli prieplaukos juos pasitiko ir vietos verslininko įsteigta kavinė. Kulautuvos seniūnė Eglė Endrikaitė pasakoja, kad mąstoma ir apie suvenyrų kioskus, dviračių nuomos punktą, apie tinklinio aikštelę šalia kultūros namų. Kol viso to nėra, didžiausia dalis atplaukusiųjų su savo lauknešėliais pasklinda Nemuno pakrantėse arba keliauja į miestelio parką, kuriame įrengtos vaikiškos laipynės ir sūpynės. Bet kuriuo atveju sekmadieninis turistų srautas miesteliui išeis į naudą, nes šiukšlių pirmieji poilsiautojai paliko ne itin daug.

Tačiau į dotuojamą maršrutą kreivokai žiūri kiti laivybos paslaugas Kaune teikiantys verslininkai. Petrašiūnų prieplaukoje laikomų ir Kauno mariomis keleivius plukdančių motorlaivių savininkas kapitonas Rimantas Mažukna “Veidui” užsiminė, esą tokios dotacijos iškraipo rinką. Kelionės iki Rumšiškių bilietas kainuoja 17, iki Kruonio – 20 Lt. Laivas praplaukia Vieškūnų, Lašinių piliakalnius, Gastilionių atodangą, Mergakalnį, Pažaislio vienuolyną, stabteli prie Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės, kad keleiviai spėtų iš arti apžiūrėti 8,5 metro skersmens vamzdžius. Tuomet apsuka Paukščių salą ir grįžta atgalios, iš viso kelionėje įveikdamas maždaug 46 km atstumą.

Nemunas – kaip išmiręs

Kol kas geromis naujienomis negali nudžiuginti ir bendrovės “Nemuno linija”, valdančios vyresniems lietuviams puikiai pažįstamus “Raketų” tipo laivus “Aistė” ir “Kristė”, vadovas Alfredas Eitutis. “Aistė” jau gauna vieną kitą turtingesnių iškylautojų užsakymą, tačiau su jais be vargo susitvarko viena, todėl “Kristė” kol kas lūkuriuoja krante. Reguliarūs reisai iš Kauno į Nidą ir Klaipėdą taip ir liks prisiminimais, kol nebus rasta galimybių kompensuoti bent dalį šio maršruto keleivių vežimo išlaidų. Nedotuojamas bilietas iš Kauno į Klaipėdą vienam keleiviui turėtų kainuoti 150 Lt: pernelyg mažai atsiranda norinčiųjų tiek mokėti už gražius panemunės vaizdus.

Vis dėlto A.Eitutis džiaugiasi, kad miestiečiai dabar turi galimybę nuplaukti bent iki Kulautuvos. “Sekmadienį grįžom iš Nidos į Kauną ir stebėjomės: Nemunas aukščiau žemupio – kaip išmiręs. Jokio rimtesnio laivo pakeliui nesutinki. Tik praplaukdami Kulautuvą pagaliau išvydome “Tolstojų”, – atsiduso “Raketų” savininkas.

Prieš metus tai, kad valstybės investicijos į laivybą upėmis neatsiperka, savo tyrimo išvadose pabrėžė ir Valstybės kontrolė. 2007–2008 m. pagal Valstybinio turizmo departamento projektą “Nemuno trasos pilotinis išvystymas” buvo įrengta ir savivaldybėms perduota naudoti 17 prieplaukų, kainavusių apie 9 mln Lt. Tačiau puolę naudoti ES pinigų savivaldybių valdininkai pamiršo, kad prasmingos tik tos prieplaukos, prie kurių laivai gali priplaukti. O pagal įstatymus tuo pasirūpinti privalo ne Vandens kelių direkcija, bet prieplaukų savininkai, tai yra tos pačios savivaldybės, kurios gilinimo darbams neturi nei lėšų, nei priemonių.

Vis dėlto minėta direkcija kasmet išleidžia milijonus vandens kelių priežiūrai. Šįmet direkcijos biudžetas, G.Labanausko teigimu, sumažėjo nuo 10 iki 4 mln. Lt, todėl sunku užtikrinti garantinį laivakelių gylį.

Valstybinės vidaus vandenų laivybos inspekcijos 2010 m. birželio 1 d. duomenimis, šalyje užregistruota beveik 62,5 tūkst. vidaus vandenų transporto priemonių, tačiau beveik keturi penktadaliai jų – nesavaeigės, tai yra variklių neturinčios, priemonės.

Ką tai reiškia, “Veidui” vaizdžiai nupasakojo L.Benetis: “Pamatę Nerimi artėjantį motorlaivį, valtininkai ir baidarininkai sutrinka, nebežino, ką daryti. Moterys išsigandusios net klykti pradeda. Kad ateities lietuvių kartos nebijotų laivų, “Ryga” ketinančioms plaukti moksleivių grupėms siūlome susirinkti bent pusvalandžiu anksčiau: tada prieplaukoje pavedžiojame vaikus po laivą, papasakojame, kam koks prietaisas reikalingas ir svarbiausia – kokios upeivių gero elgesio taisyklės. Lietuviams tokio švietimo labai trūksta”.