Katalikiška kultūra persmelkė lenkus iki sąžinės panagių. Lechas Wałęsa „kanonizuotas“ kaip komunistinės Lenkijos saugumo agentas. Dirva ilgai rengta, vieni apsiprato ir susitaikė, kiti nekantriai laukė viešumo akimirkos.

Arūnas BRAZAUSKAS

L.Wałęsos atveju profesionalaus elektriko, legendinio „Solidarumo“ lyderio, Lenkijos prezidento (1990–1995) atviras prisipažinimas patvirtino dar 2008 m. paviešintus archyvinius dokumentus. Kaip ir kanonizuojant Joną Paulių II, nuo pirmųjų rimtų kalbų (L.Wałęsos atveju – dokumentuotų apkalbų) iki pripažinimo praėjo maždaug aštuoneri metai. Svarbu, kad įvykis nukristų it prinokęs obuolys.

Nors bažnytinės kanonizacijos ir saugumo agento liustracijos gretinimas daugeliu požiūriu rizikingas, galima pridėti du pirštus prie kepurės arba persižegnoti – taip pagerbiant Lenkijos politinio elito bažnytinę išmintį. Kam reikėjo, tas žinojo, tačiau, atrodo, neskubino įvykių. Ir tiesa pasakyta, ir šioks toks orumas išlaikytas.

Vertinant L.Wałęsos reikalus norisi nerti nuo tos istorijos kuo toliau. Per Europą persiris moralizavimo banga, o panirus į vertybinius svarstymus istoriją perprasti tik sunkiau.

Siekiant suprasti valdžios santykį su revoliucija patartina susirasti kokį nors gerai dokumentuotą pavyzdį, kuris ne vien nušviestų L.Wałęsos atvejį, bet kartu leistų pažvelgti į istorijos gelmes.

L.Wałęsos prototipų konkursui siūlau Evno Azefo (1869–1918) biografiją. Jis tiek pasižymėjo, kad raštijoje dažnai minimas vien pavarde – kaip Leninas ar Stalinas. Litvakas nuo Gardino, neturtingo siuvėjo sūnus nugyveno pavyzdinį revoliucionieriaus, kartu ir policijos provokatoriaus gyvenimą.

1893 m. Azefas pats pasisiūlė teikti mokamas paslaugas Rusijos slaptajai policijai (ochrankai). Tapęs informatoriumi, Azefas 1899 m. įstojo į Socialistų revoliucionierių (eserų) partijos užsienio organizaciją. Veiklus ir energingas Azefas apie XX a. pradžią tapo vienu iš eserų vadovų. 1903 m. sukūrė eserų Kovinę organizaciją. Jos nariai nužudė ne vieną aukštą pareigūną, tarp jų – vidaus reikalų ministrą Viačeslavą Plevę, taip pat didįjį kunigaikštį Sergejų Romanovą, Maskvos generalgubernatorių, caro Nikolajaus II dėdę.

Azefas buvo šių pasikėsinimų organizatorius, tačiau tikrasis jo vaidmuo ochrankai nebuvo žinomas, nes jis išdavė kitų pasikėsinimų dalyvius, pavyzdžiui, sužlugdė pasikėsinimą prieš carą Nikolajų II. Iš viso Azefas išdavė 17 Kovinės organizacijos narių.

1908 m. eserai Azefą demaskavo ir už akių nuteisė mirti, tačiau tarp jų jau nebuvo likę tokių, kurie sugebėtų susekti ir nužudyti provokatorių. Žlugus revoliucinei karjerai Azefas slapstėsi, nors tai jam netrukdė sėkmingai lošti biržoje. Mirė 1918 m. Vokietijoje.

Azefas buvo bene geriausiai apmokamas ochrankos informatorius, gaudavęs didesnį atlyginimą nei jo darbdaviai.

Kita vertus, jis organizavo ir tokius teroro aktus, apie kuriuos ochrankai nepranešė. Taigi jis veikė kaip tikras dvigubas agentas – apgaudinėjo ir ochranką, ir eserus.

L.Wałęsos gretinimas su Azefu – sunkiai įkandamas dalykas vien vertybinėmis kategorijomis mąstantiems žmonėms. O ir istorijos detektyvų mėgėjai gali prieštarauti. Azefas buvo teroristas, o L.Wałęsai neinkriminuojama jokia žmogžudystė. L.Wałęsos teigimu, saugumo agentui jis padėjo plauti menkas pinigų sumas.

Istorija įdomi ne paveikslėliais, o užčiuoptais dėsniais. Azefo teoremą formuluočiau taip: bendradarbiaujant su policija ir išduodant jai dalį bendražygių, galima daugiau jų išsaugoti, taip pat įvykdyti daugiau teroro aktų. Įrodymai? Paieškokime jų Vilniaus knygų mugėje.