„Vėl buvo panaudota demokratija“, – taip kovo 22-osios teroro aktus Briuselyje pakomentavo vienas feisbuko drau­gas, gal susipykęs su kalba ir logika, o gal išties nusivylęs demokratija, nors neatrodo, kad suprastų, kas tai yra.

Arūnas BRAZAUSKAS

Trys mirtininkai su bombomis lagaminuose atvyko į Briuselio oro uostą. Du susisprogdino, trečias pabėgo. Šis išpuolis užsitikrino vietą istorijos vadovėliuose. O kokio dydžio šriftu bus aprašyti gaisrai Švedijoje? Nuo pabėgėlių pagausėjimo pernai vasarą iki lapkričio 1 d. suskaičiuoti 9 pabėgėlių centrų padegimai. Šių metų sausio vidury sudegintų centrų skaičius išaugo iki 17. Tai jau vadinama pilietiniu karu.

Duomenis skelbia tinklaraštininkai, kurie rankioja naujienas provincijos spaudoje ir socialiniuose tinkluose. Vietinių gyventojų terorizmas nėra Švedijos pagrindinės žiniasklaidos tema. Ar ne todėl, kad nenorima pripažinti, jog padegėjai – „mūsiškiai“, demokratiškos, tolerantiškos Švedijos piliečiai?

Ar žmogus mūsiškis, ar ne, dažnai priklauso nuo to, ar jis budelis, ar auka. Lietuvoje žydšaudžiai labai nenoriai laikomi mūsiškiais. Kitoks požiūris į aukas: antai šįmet Švedijoje pabėgėlio iš Sirijos nužudytas lietuvis paauglys – mūsiškis. O dėl Nerijaus Bilevičiaus, kuris pernai Švedijoje nuteistas kalėti iki gyvos galvos už išprievartavimą ir žmogžudystę, diskusijų beveik nekyla. Vargu ar jis bus viešai vadinamas mūsiškiu.

Detalės atskleidžia kasdienio mintijimo logiką, tiksliau, jos nebuvimą. Lietuviai, kai jiems tai nenaudinga, pasąmoningai vengia jungčių, kurios nusikaltimą susieja su etnine, kultūrine priklausomybe. Nors mielai braižo jungtis kitų atžvilgiu.

Nemažai lietuvių socialiniuose tinkluose siejo nusikaltimą su islamo religija, nors net Rusijos oficialūs šaltiniai teigė, kad auklė serga šizofrenija.

Vasario pabaigoje Rusiją sukrėtė nusikaltimas: aukle Maskvoje dirbanti Uzbekistano pilietė buvo sulaikyta mojuojanti nupjauta ketverių metų auklėtinės galva. Maskvos musulmonų bendruomenė pripažino ją saviške – rinko aukas nužudytos mergaitės šeimai. Nemažai lietuvių socialiniuose tinkluose siejo nusikaltimą su islamo religija, nors net Rusijos oficialūs šaltiniai teigė, kad auklė serga šizofrenija.

Religinių šaknų paieška – irgi aiškinimo būdas. Tačiau neteko girdėti, kad kuri nors Lietuvos krikščionių bendruomenė rinktų aukas N.Bilevičiaus aukos Lisos Holm artimiesiems. Nedarė to ir ateistai – mat nėra organizuoti.

Neatsižvelgiant į viešąją nuomonę negalima formuoti jokios politikos net ir diktatūros sąlygomis, juolab demokratinėse valstybėse. Belgijos musulmonų lyderiai atsiribojo nuo teroristų. Vakaruose tokie atsiribojimai dabar jau rutina. Kai kurie lietuviai taip pat rutiniškai kars ant pabėgėlių savo siaubą, kurio prisisiurbė iš TV. Todėl tas tūkstantis su trupučiu pabėgėlių, kuriuos priimti per dvejus metus įsipareigojo Lietuvos valdžia, kelia ir kels didesnes aistras nei 20 tūkst. užsieniečių, gyvenančių vien Vilniaus apskrityje (tiesa, daugumą jų sunku atskirti pagal rasinius požymius).

Politiką migrantų atžvilgiu visos ES mastu galima nustatyti tiktai „panaudojant demokratiją“. Nes ES nėra supervalstybė, o tik „visuomeninė organizacija“, nors ir labai solidi. ES narės sutarė veikti solidariai. Tai ypač glosto ausį, kada kalbama apie Lietuvos naudą: 2007 m. – 2020 m. Lietuva bus gavusi 14,1 mlrd. Eur. Tačiau įsipareigojimai abipusiai. Solidarumas numato ir išlaidų skiltį. Lietuva atrodytų nesolidari, jeigu atsisakytų priimti kažkiek pabėgėlių.

Dabarties sąlygomis nepamainomos tvarkos atramos yra policija ir specialiosios tarnybos. Demokratijos, iš dalies ir diktatūros sąlygomis jos siekia užkardyti smurtą, kad nenukentėtų nei kvaili, nei protingi, nei paisantys logikos, nei ignoruojantys ją savanaudiškais politiniais sumetimais.