BFL

Jei Lietuvos ūkiui reikėtų reprezentacinio veido, jauna ekologinio ūkio savininkė iš Leonpolio (Ukmergės r.) Ieva Stragytė (27 m.) tam puikiai tiktų: šviesūs plaukai, madingi akiniai, ekonomisto diplomas ir ryžtas pramaišiui su idealizmu.

Vaiva SAPETKAITĖ

„Ieva – užsispyręs, darbštus ir naujovėms imlus jaunas žmogus, modernaus ūkininkavimo šalininkė, – gero žodžio negaili Lietuvos ekologinių ūkių asociacijos (LEŪA) pirmininkas Saulius Daniulis. –  Ji labai daug dirba, nuolat siekia žinių.“

I.Stragytė sako, kad kito kelio tiesiog nėra, nes šiais laikais ūkininkauti sudėtinga ir, atrodo, privalai išmanyti viską – nuo teisės iki agronomijos: „Kiekviena diena – iššūkis, kasdien sužinai, turi sugalvoti ką nors naujo. Bet mane tai ir žavi.“

Ieva tuščioje vietoje nepradėjo – pratęsė Stragių šeimos ūkininkavimo tradicijas. Jos motina Laima Stragienė juokiasi, kad žemės ūkis – jų genuose. Dar Ievos senelė ir prosenelė gebėjo puikiai ūkininkauti ir visam kaimui paruošdavo sėklų, o paruošti gerą sėklą – išmanymo rodiklis.

Laima, kuri ilgai dirbo valstybės tarnautoja, ir jos vyras Vincentas buvo vieni pirmųjų Lietuvoje, perėję prie ekologinio ūkininkavimo. „Norėjau, kad ir Ieva atrastų, kas ji yra: sugalvoti, išauginti, sukurti kažką pačiai – Dievo dovana, šis jausmas nuostabus“, – tikina L.Stragienė.

„Man buvo daug lengviau, nes nereikėjo keisti mąstymo pereinant nuo chemizuoto ūkio iki ekologinio. Jau iš pat pradžių buvo aišku, jog nereikia jokių chemikalų, kad kažką išaugintum, ir nieko baisaus, jei derlius būna perpus ar net trigubai mažesnis. Ekologija – pirmiausia mąstymo būdas“, – mintimis dalijasi I.Stragytė.

Jų žemė niekada nepurkšta pesticidais ir netręšta sintetinėmis trąšomis. Net juodžiausiais laikotarpiais Ievai nekilo minčių pereiti prie chemizuoto ūkio. „Nenoriu žaisti su chemija, noriu pati valgyti daržoves iš savo daržo, – nukerta ji. – Be to, kai  pasiseka – džiaugiesi. Net kai nesiseka, vis tiek gerai, nes tai stumia į priekį. Nepavyko? Kodėl? Reikia bandyti dar kartą.“

Jei nebūtų ūkininkė, kokiu keliu Ieva būtų pasukusi? Aišku, pagal universitete įgytą profesiją – ekonomiką. Tikriausiai būtų tapusi valstybės tarnautoja, kuri kažkam kažką skaičiuotų; galbūt po kurio laiko tai būtų privedę ir prie nuosavo verslo.

Augina 30 rūšių daržovių

Ieva augina javus ir daržoves. „Šiais metais iš pastarųjų didžiausius plotus užėmė moliūgai (2,3 ha) ir bulvės (2,1 ha), taip pat buvo pasodinta ropių, morkų, burokėlių, įvairiausių kopūstų – paprastų, briuselinių, raudonųjų, lapinių, savojinių, špinatų, salotų, – vardija mergina. – Ką pas mus įmanoma ekologiškai išauginti – auginu, tik norėčiau didesnės veislių įvairovės. Dabar auginu apie 30 daržovių rūšių.“

Ekologiškas daržoves mergina pardavinėja Vilniaus ūkininkų turgeliuose, mugėse, be to, priima individualius užsakymus. Žvalgosi ir į platesnius vandenis. Ji norėtų daugiau produkcijos tiekti prekybos centrams, restoranams, o dalį daržovių – ir eksportuoti.

Kol kas I.Stragytė eksportuoja tik grūdus, o daržovių eksportas – neįmanomas, nes jos patiekiami kiekiai nėra tokie dideli, kad apsimokėtų. Bet koją tarp eksporto durų bandys įkišti kitąmet – juk reikia galvoti apie ateitį.

Su ekologiška produkcija, kuri niekada nebus tokia glotni ir daili, įtikti prekybos centrams, o tuo labiau sostinės restoranams yra sudėtinga. Nepaisant to, kad lietuvių susidomėjimas ekologiška produkcija ir sveika gyvensena gerokai padidėjęs. „Kažkas kažko apie ekologiškai išaugintas daržoves nesupranta, nors negali sakyti, kad žiūrėtų negeranoriškai“, – svarsto ūkininkė.

Kadangi šiemet bulvių ir ropių derlius buvo palyginti didelis, be prekybos centrų parduoti visos produkcijos neįmanoma. Nors šiek tiek daržovių į prekybos centrus patenka, tačiau jų kiekiai kol kas nedideli. „Pardavinėjame ropes. Atrodo, kruopščiai atrenkame pačias gražiausias, ir vis tiek didelę dalį jų prekybos centrai atmeta. Kadangi taip ūkininkaujant tenka dalytis bulvę su kolorado vabalu, o ropę – su kirmėle, didelės dalies jų negali patiekti vartotojui“, – sako jaunoji ūkininkė.

Bet ūkyje niekas nedingsta. Jei daržovės netinkamos parduoti, jos pateks į kompostą arba bus sušertos ūkyje laikomiems gyvuliams.

Leonpoliškė sako nuolat eksperimentuojanti: „Man visada mistiškai atrodydavo pekininiai kopūstai: vienais metais su derliumi pasiseka, kitais – ne, taip pat norisi pagerinti brokolių, žiedinių kopūstų auginimą, nes kol kas su jais nesiseka. Pernai pasodinome dviejų veislių lapinių kopūstų, šiemet jau – trijų. Tai tikrai įdomu.“

Daržovių sėklas Ieva daugiausia perka, nors retais atvejais panaudoja ir savo išaugintas – priklauso nuo to, ar jos užsiteršia, ar ne. Kadangi augina didelius plotus skirtingų veislių moliūgų, jie beveik neišvengiamai susikryžmina. Tai reiškia, kad ne visada antrą kartą išaugtų ryškūs konkrečios veislės moliūgai.

Kelias ne rožėmis klotas

Kaip naujoves vertina pirkėjai? Dalis žmonių – atsargiai, tačiau kiti džiaugiasi pagaliau Lietuvoje radę tai, ko seniai ieškojo.

Antai lapinius kopūstus Ievos mama pradėjo auginti jau prieš dešimtmetį, tačiau viskas baigėsi tuo, kad juos kaip puošmeną veždavo parodyti į muges, ir viskas. Tada žmonės apie juos nieko nežinojo. Dabar lietuviai ėmė daugiau domėtis tuo, ką valgo, eksperimentuoti virtuvėje.

Ūkininkė pasidžiaugia, kad jau yra nuolatinių jos daržovių valgytojų. Neretai išgirdę vieni iš kitų Ievos daržovių kioskelyje ima lankytis skirtingų kartų vienos šeimos nariai. „Smagu pačiai važiuoti į turgelį, kai visi tokie geranoriški, malonu, kai pagiria daržoves“, – prisipažįsta ūkininkė.

S.Daniulio teigimu, nepaisant didėjančios paklausos, ekologiniai ūkiai verčiasi vis dar sunkiai. Kadangi toks ūkis reikalauja daug rankų darbo, o produkcijos savikaina didelė, tokių ūkininkų nėra daug. Ekologiškos produkcijos derliai neretai siekia tik pusę ar trečdalį įprasto chemizuoto ūkio derliaus.

„ES parama palyginti nedidelė. Iki 2014 m. apskritai daržovių ūkių mažėjo, o išlikusieji stambėjo. Tik dabar tikimės pagyvėjimo, nes „Agrowill Group“ jau perėjo prie ekologijos“, – vaizdą piešia S.Daniulis.

Ekologinių ūkių savininkus siutina įvairūs apsimetėliai. Ievos mama L.Stragienė pasakoja, kad turgeliuose netrūksta tokių, kurie tik aiškina prekiaujantys ekologiška produkcija: „Daug kas būna atvežta iš užsienio ir perparduodama Lietuvoje aiškinant, kad čia jų pačių išaugintos ekologiškos daržovės.“

„Anksčiau man būdavo sunku susitaikyti su tokiais dalykais – tikrai daug ir sąžiningai dirbi, o čia kažkas tiesiog meluoja“, – prisipažįsta ir Ieva.

Ką ji pati patartų pirkėjams, kad jie neužkibtų ant tokių pardavėjų kabliuko?

Pasirodo, tai nėra sudėtinga: užtenka paprašyti sertifikato ir nepamiršti pažiūrėti, ar jame įrašytos visos pardavinėjamos daržovės, ar tik bulvės, morkos ir burokėliai.

Kita vertus, I.Stragytė pastebi, kad kuo toliau, tuo rečiau pirkėjai leidžiasi vedžiojami už nosies: dažnas ūkininkų turgeliuose kokybiškų daržovių ieškantis valgytojas, apie jas jau nemažai išmano ir nepasiduoda apsimetėlių ant ausų kabinamiems makaronams.

ES parama gyvybiškai svarbi

I.Stragytė neslepia, kad be ES paramos ekologinis ūkis būtų neįmanomas. Ji ir dabar yra pateikusi projektą paramai gauti. Nors didelė dalis to, kas uždirbama, investuojama į ūkį, I.Stragytė pripažįsta, kad vien savo lėšomis vargiai ką rimtesnio nuveiktų. Šiuo metu ypač stinga produkcijai laikyti pritaikytų sandėlių, kuriuos tikisi pastatyti pirmiausia.

„Vėliau norėčiau, kad mano ūkis nuo sezono pradžios iki pabaigos galėtų pasiūlyti gerai išlaikytos produkcijos. Šviežios morkos dar neužaugo, bet štai aš dar turiu puikių iš ankstesnio derliaus. Taip pat tikiuosi padidinti gamybą, užsiimti ir daržovių perdirbimu“, – sako Ieva, o jos motina prideda, kad norėtų gaminti skaniausius kopūstus Lietuvoje – su kmynais, spanguolėmis, obuoliais.

Jei Ievai pavyks įgyvendinti savo planus, turėtų iškilti atskiras cechas, skirtas vien kopūstams rauginti.

Šiuo metu pradėtas naujas šeimos projektas, prie kurio prisidės ir Ievos brolis verslininkas bei sesuo smuikininkė. Jau įsteigta bendrovė ir atidaryta internetinė ekologiškų daržovių parduotuvė. Atrodo, dėl Ievos genų L.Stragienė neklydo.