Kadenciją baigiantis Lenkijos prezidentas Bronislawas Komorowskis nūnai būdamas Slovakijoje apgailestavo, kad JAV yra įtakingų žurnalistų, kuriuos papirko Rusija.

Lenkijos valstybės galva pareiškė, kad galima įvardyti konkrečius Amerikos TV kanalus, kuriuose už Rusijos pinigus dirba puikūs žurnalistai, daugeliu klausimų atstovaujantys Rusijos pozicijai. Tačiau B.Komorowskis nenurodė nė vienos pavardės.

Dar Lenkijos prezidentas kalbėjo taip, tarsi lenkų žvalgai stebėtų Vladimiro Putino miegamąjį ir skaitytų jo mintis: „Esu įsitikinęs, kad prezidentas Putinas, guldamas miegoti, galvoja apie tai, kodėl subyrėjo Sovietų Sąjunga ir visa sovietų imperija. Tikriausiai jis dažnai svarsto, ar galėtų apgręžti laiką atgal. Aš manau, kad daugelis rusų pasirengę pripažinti, jog SSRS nuosmukis atnešė jiems nelaimę.“

B.Komorowskio išsakyti dalykai reikšmingi ne todėl, kad yra nauji, o todėl, kad šneka valstybės vadovas. Kiek laiko Rusija žaidžia pasaulio galybių lygoje, tiek ji papirkinėja kitų valstybių politikus. Antai XIX–XX a. Rusijos finansai nemažai priklausė nuo to, ar prancūzai pirks Rusijos iždo obligacijas, todėl rusai papirkinėjo prancūzų politikus ir žurnalistus, kad šie palankiai nušviestų tautų kalėjimu tada vadintą Rusijos imperiją. Paskui carinius archyvus perėmę bolševikai šantažavo kyšius ėmusius prancūzus – grasino paskelbti jų pavardes.

Tačiau siekiant įtakos nereikia būti pasaulio galybe. 1976 m. JAV įsiplieskė vadinamasis „Korėjageitas“ (~Koreagate~) – politinis skandalas, susijęs su Pietų Korėjos bandymais papirkinėti JAV Kongreso narius. JAV politinės sistemos atsparumą tokiems dalykams rodo tai, kad viskas galų gale baigėsi parlamentiniu tyrimu, po kurio atsistatydino dešimt Kongreso narių, nors sklido gandai, jog kyšius ėmė daugiau nei šimtas.

Korėjiečių požiūriu, tikslas pateisino priemones: Kongresą bandyta papirkti ne dėl kokių nors ekonominių nuolaidų ar lengvatų, o siekiant, kad JAV nesumažintų ar visiškai neišvestų savo kariuomenės iš Pietų Korėjos (draugystės su Kinija siekusio prezidento Richardo Nixono galvoje sklandė tokios mintys). Spręsdama savo saugumo problemas, Pietų Korėja žvalgėsi į sėkmingo lobizmo pavyzdžius – Taivaną ir Izraelį.

Jeigu dabar Ukraina bandytų papirkti JAV, kad šios tiektų ukrainiečiams ginklų, ar Baltijos šalys nelegaliai susimokėtų kongresmenams, kad šie „prastumtų“ sprendimą dėl JAV kariuomenės brigados nuolatinio dislokavimo tų valstybių teritorijoje, – sakytume, jog naudojamos žinomos schemos, kurios savo kilme nėra rusiškos, o, tarkime, kad ir babilonietiškos, nes yra senos kaip rašytinė istorija.

Nesunku atspėti, kodėl B.Komorowskis užvažiavo Jungtinių Valstijų, svarbiausių Lenkijos sąjungininkių, žiniasklaidai. Lenkija derasi su JAV dėl amerikiečių kariuomenės nuolatinių bazių Lenkijoje įkūrimo esant didesnei ar mažesnei Vokietijos opozicijai – tiek politiniu, tiek viešosios nuomonės lygmeniu (74 proc. vokiečių pernai lapkritį pasisakė prieš tokias bazes). Belieka tik atrasti, kurie įtakingi amerikiečių žurnalistai nepritaria JAV kariuomenės dislokavimui Lenkijoje.

Kol viršūnės sprendžia klausimus diplomatijos priemonėmis, Rusija greta karinio šantažo ir papirkinėjimo naudoja gana pigius būdus, skirtus dundukams. Lietuviško interneto troliai veisia tekstus apie visuotinį sąmokslą, iliuminatus, gėjų planus numarinti tradicinę šeimą, iš stratosferos barstomus nuodus ir reptilijas, kurios, apsimetusios žmonėmis, išties valdo pasaulį, – visa tai pramaišiui su pacifizmu, antiglobalizmu ir raudomis dėl „pamatinių vertybių“. Smegenų plovimas kvailystėmis – minkštoji interneto pusė. Kietoji jo galia reiškiasi, pavyzdžiui, tuo, kad birželio 21 d. kol kas nežinomi programišiai kelioms valandoms sutrikdė didžiulio oro uosto darbą – kažkodėl Varšuvos.