Kodėl svarbu kalbėti apie Vidurinę Aziją? Iš esmės todėl, kad šios šalys tarptautinėje politikoje yra tapusios savotiška platforma, kurioje susiduria įvairių tarptautinių veikėjų – Rusijos, Kinijos, musulmonų šalių bei Vakarų valstybių interesai.

Pirmiausia reikia akcentuoti didėjantį skeptiškumą Vakarų šalių, ypač Amerikos atžvilgiu, kurį didina du šaltiniai. Viena, pačių šalių režimų vengimas vakarietiško liberalizmo įtakos ir jį lydinčios retorikos ar net užuominų, kurios kėsinasi į aktyviai pabrėžiamą stabilumą.
Antra, šį požiūrį itin palaiko Rusijos artikuliuotas negatyvus požiūris į Amerikos hegemoniją bei įtaką tradicinėms kultūrinėms vertybėms. Turint omenyje Rusijos žiniasklaidos įtaką posovietinėse šalyse, ypač Vidurinėje Azijoje, taip pat nesenos istorijos sąsajas, galima suprasti tokio informacinio fono poveikį visuomenei.
Europos vaizdinys yra kur kas palankesnis, vyrauja tam tikra siekiamybė ir orientacija į ES standartus, vartojimo lygį, gyvenimo kokybę. Tačiau neretai laikoma, kad Europa be reikalo susipriešina su Rusija, kad Rusija pati yra linkusi eiti į Europą, remtis jos kultūriniu palikimu. Taip pat pristatoma, kad Vidurinės Azijos šalims pagrindinis langas į Europą yra ne kas kita, o Rusija.
Sąsajos su Rusija persikelia į kultūrinio tapatumo lauką, o jame itin didelį vaidmenį vaidina rusų kalba. Rusų kalbą pirmiausia palaiko Vidurinėje Azijoje, ypač Kirgistane, Kazachstane, gausiai gyvenančios rusakalbių bendruomenės. Pavyzdžiui, Kazachstane ar Kirgistane kilus panašiai į Ukrainos krizei turbūt nesunkiai galima būtų formuoti ir panašią Donecko ar Luhansko situaciją.
Kita rusų kalbos įtakos priežastis – pačių vyraujančių titulinių tautybių (kazachų, kirgizų, uzbekų ir pan.) elito ir vidurinio sluoksnio akivaizdus rėmimasis rusų kalba kasdienybėje, o neretai ir nemokėjimas savos tautos kalbos. Vėlyvuoju sovietmečiu rusų kalba buvo tapusi miestuose gyvenančios išsilavinusios visuomenės, inteligentijos ir tarnautojų sluoksnio ~lingua franca~. Kalbėti rusiškai reiškė demonstruoti atsilikimo įveiką. Dabar dominuojančių tautybių (kirgizų, kazachų ir kt.) kalba yra laikoma valstybine, tačiau oficialia kalba taip pat laikoma rusų kalba, kuri dažnai įgyja aukštesnį statusą. Valstybės tarnyboje dėmesys nacionalinei kalbai neretai demonstruojamas parodomuoju būdu.
Galima teigti, kad tik dabar kartu su internetu ir kelionėmis atskiri Vidurinės Azijos gyventojai atranda, jog jų kalba gali būti įdomi kitiems ir nebūtinai rusų kalba sukuria tą išėjimą į pasaulį. Būtent tikėjimas galima kryptimi ir sudaro platesnių pokyčių galimybę. Jaunesnioji karta po truputį metasi prie anglų kalbos, ypač tai juntama Kazachstane, kuriame atvirai deklaruojamas trikalbiškumo idealas – kazachų, rusų ir anglų kalbos.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 262014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-26-2014-m