Šių metų “Poezijos pavasario” laureatės poetės ir vertėjos Zitos Mažeikaitės eilės dažniausiai prinoksta Dzūkijos kaime.

Laureatės vyras rašytojas Kazys Saja ant Zitos Mažeikaitės poezijos knygos “Tenoriu būti” paskutinio viršelio užrašė lakonišką ir stebėtinai informatyvią autorės biografiją: “Esu ne kartą sakęs, kad savo žmoną Mažeikaitę gerbiu už tris dalykus: kad ji – vegetarė, kad savarankiškai išmoko švedų kalbą ir kad neberašo eilėraščių. Bet perskaitęs jos eiliuotus tekstus šitai knygai matau, kad trečiąjį motyvą man teks atsiimti, nes Zitos eilėraščiai man pasirodė įspūdingi”.

Matyt, tokie jie pasirodė ir komisijai, kuri rinkosi, kas bus papuoštas 46-uoju laureato vainiku. Kandidatų buvo keturi, trys iš jų – vyrai.

Skandinaviška mokykla

Apie vegetarizmą su Z.Mažeikaite nesikalbėjome nė kiek. Irgi būtų įdomu, bet neįmanoma, kai šalia žmogus, po žodį pačiupinėjęs šitiek Ingmaro Bergmano kūrybos, užbaigiant nuostabiuoju “Fani ir Aleksandru”. Ir I.Bergmanas, ir visa švedų literatūra tapo didele Z.Mažeikaitės gyvenimo dalimi. Tokia didele, kad švedai šį pavasarį ją įvertino prestižine Švedijos akademijos premija. Ši premija, įsteigta 1965 m., skirta geriausiems švedų literatūros vertimams į užsienio kalbas pažymėti.

Baigusi germanistikos studijas Z.Mažeikaitė išvertė Hermanno Hesse’s “Stepių vilką” ir išsigando, kad versti kitą knygą iš vokiečių kalbos leidykla jai pasiūlys gal po dešimties metų. Pripažinimą pelniusių vertėjų netrūko. Tada vertėja Eugenija Stravinskienė, taip pat savarankiškai mokiusis švedų kalbos, paragino: taigi versk iš švedų. Ir dar davė švedų kalbos gramatiką – ploną sąsiuvinį, su dėkingumu saugomą iki šiol. “Kokia buvo nuostabi akimirka, koks džiaugsmas, kai versdama pirmą knygą iš švedų kalbos pajutau, kad to žodyno man vis mažiau reikia”, – prisimena vertėja švediško kelio pradžią. O sulaukus šalies nepriklausomybės pagaliau atsivėrė ir pirma galimybė nuvažiuoti į Švediją.

Vienas autorius po kito buvo vis nauji atradimai – ir Torgny Lindgrenas, ir Peras Olovas Enquistas, ir artimais tapę poetai Tomas Transtromeris, Gunnaras Ekelofas, kurio eilių vertimą “Duok man sapnų, kad gyvenčiau” pernai gražiai išleido leidykla “Homo liber”.

“Visi tie skandinavai tokie šiaurietiški, – neslėpdama susižavėjimo sako Z.Mažeikaitė. Jie nevengia parodyti, kad tuo didžiuojasi. Atsimenu, prieš kelerius metus Lietuvoje buvo kilusi diskusija – ką čia mes, kaimo lietuviai, tą savitumą nešiojamės tarsi kokią girnapusę, o Pero Lagerkvisto visi personažai iš kaimo, bet kokie jie įdomūs, kaip jie filosofuoja, kaip jie žvelgia į dangų, į save ir aplinkinius. Tai literatūra, kuri, prisipažinsiu, mane ugdė ir kėlė. Gal ir savotiškai stumtelėjo grįžti prie poezijos”.

Niekas nedingsta

Nuo pirmos eilėraščių knygos “Virpanti erdvė”, išleistos 1979 m., iki antrosios “Šviečia debesys” praėjo septyneri metai, o po šios iki “Tenoriu būti” – trylika. “Geri skaičiai”, – visai rimtai pasakė Z.Mažeikaitė, matyt, turinti kažkokią savitą jų vertinimo skalę. Iš tiesų poezijos ir nebuvo apleidusi, kaip galėtų iš pirmo žvilgsnio pasirodyti, ir ne tik dėl to, kad, be švedų prozininkų, vertė ir poetus.

“Taip atsitiko, kad mudu su Kaziu 1985 m. įsigijome sodybą Dzūkijoje. Nors abu nesam dzūkai, bet Dzūkija tapo mums kaip antra tėviške”, – pasakoja Zita. Jos gimtinė – Prienų krašte, Ingavanagio kaime, bet jau anapus Nemuno, arčiau Suvalkijos. Dzūkiškame laikraštyje “Šalcinis” buvo toks sakinys: “Štai parašė Zita Mažeikaitė eilėraštį apie kaimą prie Skroblaus. Ir tose eilutėse – pati svarbiausia Rudnelėje gyvenusių žmonių išmintis. Niekas nedingsta”.

Iš tiesų – niekas. Poetė vardija Rudnelės žmones, kaimynus, kurių visus nutikimus ir negalias išklausydavo, kuriems vilniečiai rašytojai buvo ir guodėjai, ir patarėjai, ir kraujospūdžio matuotojai. Padėdavo jiems kiek galėdami, žiūrėdami į juos taip pat kaip į talentingus kūrėjus ir pasakotojus, kalbančius savo švelnia, daininga, humoru nuspalvinta kalba.

“Man turėjo įtakos tai, kaip jie meiliai vadina žmones, daiktus, net ir keikiasi švelniai – sako “tu, žvėrala!” O kitas dalykas – gamta. Aš čia suradau tai, ko troškau ir ilgėjausi. Kai nuvažiuoju į sodybą, atrodo, kad mano gyvenimas susigniaužia ir ten galiu būti labiau su savimi. Kiekvieną dieną ateinu ir Kaziui sakau: iš mano pastebėjimų… Kasdien atrandu kokį nors stebuklą – paukštį, gėlę, žolelę, ir tas man be galo brangu, padeda susivokti savyje, nusistatyti tas vertybes, kurios man yra svarbios – ne išmoktos, ne iš knygų, bet pačios išgyventos”, – nors kalbėjomės pačiame Vilniaus centre, poetė žvilgsniu neabejotinai vaikščiojo po Rudnelę.

Kaime Sajų sodybą nuo grafikės Gražinos Didelytės sodybos skyrė tik vielinė tvora. Moterys matydavosi per dieną daugybę kartų. Kartais susėsdavo ant žolės prie smėlėto keliuko, kartu patylėdavo. Dailininkė nemėgo žodžių lavinos. Z.Mažeikaitė iki šiol negali susitaikyti su jos mirtimi, nepriima šio žodžio. Jai atrodo, kad tebejaučia jos buvimą šalia, nes tiki, kad žmogaus geroji energija nedingsta. G.Didelytės draugas Vygandas Čaplikas rengdamas prisiminimų knygą paprašė, kad Z.Mažeikaitė parašytų kokį tekstą proza. Bet proza nepavyko – nesisekė rasti rakto. Tačiau kai Vilniuje užklydo į Tylos kiemelį prie Katedros, prisiminė, kad tą kiemelį jai buvo minėjusi. Nedažnai rašo kompiuteriu, bet tada pripuolusi rašė vienu atsikvėpimu:

Kur tu dabar esi?
– Tylos kiemelyje.
Ką ten veiki?
– Piešiu praeinančius.

Rudnelėje ir apie “Poezijos pavasario” laureatės vardą išgirdo. Kaip pasakojo K.Saja, kalbėtis kaime mobiliuoju dėl silpno ryšio sudėtinga, todėl dažniausiai siunčia pašnekovui žinutę, kad pirma užlips ant kalniuko. Užlipo Zita ant Gugučio kalniuko ir išgirdo netikėtą naujieną. Parėjo priblokšta ir verkdama. “Reagavo kaip į didelį netikėtumą. Anksčiau atsisakydavo dalyvauti renginiuose, o dabar buvo aišku, kad reikės. Ji gal būtų tikėjusis Salomėjos Nėries premijos, bet ne svarbiausio įvertinimo. Man teko raminti ir drąsinti”, – sakė K.Saja.

Ji ir pati neslėpia, kad pasijuto išmesta iš jaukios savo erdvės. Ne, ne iš bokšto, o iš gamtinės erdvės arba vienumos prie darbo stalo: “Man čia toks išgyvenimas… Aš tarsi išsviesta į viešumą, kurios, tiesą sakant, niekada netroškau ir neieškojau”.

Be abejonės, šie metai yra jos, Z.Mažeikaitės metai. Tik į Švedijos akademijos premiją reagavo kitaip – kur kas džiaugsmingiau. Beje, jos išverstas romanas “Fani ir Aleksandras” šiemet buvo tarp pretendentų į geriausią metų vertimą.

Tarp ąžuolų ir liepų

Kaip sugyvena I.Bergmano pasaulio vaizdiniai ir filosofija su dzūkiškos gamtos diktuojama poezija?

“Manau, kad į “Fani ir Aleksandrą” Bergmanas sudėjo visą save: vaikystę, senelių namus, šeimos, kaip didelės bendruomenės, tradicijas. Toliau – teatras, kinas, menininkų pasaulio atmosfera, herojai su visa jo paties patirtimi, apibendrinimai apie gyvenimą, religiją. Jeigu pradėjusi versti knygą peršoku prie kito darbo, būna sunku grįžti. Ypač Bergmanas to nedovanoja. Bet yra taip buvę, kad į vertimo procesą įsiskverbia eilėraštis. Tie mano eilėraščiai tokie paprasti, ir kalbėjimas paprastas… Keturiasdešimt penki “Poezijos pavasario” laureatai – tai mūsų literatūros ąžuolai, liepos, aš jokiu būdu negalėčiau su jais susilyginti. Esu prie žolių, želmenų, kurie kukliai pražydi pavasarį kaip mano mėgstamos blužnutės ar pienės: pažydi ir užleidžia pievą kitiems. Kad ir kiti galėtų išsiskleisti”, – sakė poetė ir vertėja.

Nespėjau jai priminti, kad Jonas Strielkūnas, kurio netektis paženklino šių metų “Poezijos pavasario” pradžią, kalbėdamasis su “Veidu” sakė, jog ir jam artimiausia paprasta žolė.

Savo naujausią poezijos knygą Z.Mažeikaitė pradėjo perfrazuotais Ericho Fromo filosofiniais teiginiais:

Stengiausi atrodyti,
troškau turėti.
Dabar tenoriu
būti.

Kai kalbėjomės apie šiuos gyvenimo etapus, Z.Mažeikaitė pasakė: “Žmogų tikrai kartais užvaldo troškimas turėti, pagriebti, ir taip smagu, kai suvoki, kad visiškai ne tai svarbu, o didžiausia dovana yra buvimas. Kad ir šitas pavasaris… Kiek daug gali pasisemti žiūrėdamas į tas spalvas, žydinčius medžius, aitriai kvepiančias ievas, slyvų pusnis, obelų baltus debesis, arba stebėdamas kokį vabalėlį. Ankstyvą rytą mane Kazys šaukia, sako, ateik, paukštis negyvas. Žiūriu – ant kurmiarausio čiurlys išskleistais sparnais, gal užsimušė. Bet ne, kvėpuoja. Pakėlė jį, pamėtėjo į orą ir jis nuskrido. Tai todėl, kad čiurlio trumpos kojelės, jis negali pats atsispirti nuo žemės. Paskui Kazys pasakojo, kaip stovėjo prie klojimo ir tie čiurliai visu būriu apsuko ratą virš galvos – tarsi dėkodami. Gal mums taip tik atrodo, bet vis tiek – argi tai ne stebuklas? Jų aplink mus daugybė, tereikia nukreipti žvilgsnį, įsižiūrėti, kad galėtum pamatyti ir džiaugtis”.

Mama
mokėdavo surasti laimę:
penkialapį alyvos žiedą,
septynlapį jazmino
(mes jį vadinome joneliu),
šešialapį dobilą.
Sau dėjo į maldaknygę,
Man – į vokiečių žodyną.

Jau seniai ji ilsisi
su savo maldom ir laimėm.
Vartau nučiupinėta žodyną:
penkialapė alyva – ties Erbe,
šešialapis dobilas – prie Schicksal,
septynlapis jazminas – ties Heimat.

Kas dabar man besuras
kokią laimę?

"Veido" archyvas

(Iš knygos “Tenoriu būti”)