"Veido" archyvas

Charleso Darwino gyvenimo istorija “Čarlzas ir Ema”, kurią šiomis dienomis išleido ir “Tyto alba”, praėjusiais metais buvo įtraukta į geriausių jaunimui skirtų knygų dešimtuką. Net ir iš šios ištraukos pajusime, kad garsųjį mokslininką įsivaizdavome kitaip.

"Veido" archyvas

Darwinų namas ir mokslininko darbo kabinetas kuriame buvo apmąstyta ir užrašyta alternatyvi evoliucijos teorija

1838 metų vasarą Londone išsinuomotame bute Morlboro Didžiojoje gatvėje Čarlzas Darvinas nubrėžė liniją per popieriaus lakšto vidurį. Jau beveik dveji metai jis buvo Anglijoje, grįžęs iš įspūdingos kelionės aplink pasaulį. Buvo bebaigiąs trečiąją dešimtį. Pats laikas apsispręsti. Kairės lapo pusės viršuje jis užrašė: Vesti. Dešinėje pusėje – Nevesti.

O per vidurį: Štai koks klausimas.

Rašyti į skiltį pavadinimu Nevesti Čarlzui buvo lengva.

“Laisvė keliauti kur panorėjus”, – pradėjo jis. Čarlzas mėgo keliauti. Jo kelionė truko bemaž penkerius metus; jis buvo gamtininkas britų ekspediciniame Beagle laive. Plaukiant siaubingai prisikentėjo nuo jūros ligos, tačiau kaip įmanydamas stengėsi daugiau laiko praleisti krante, keliaudamas raitas bei pėsčiomis ir rinkdamas tūkstančius gamtinių pavyzdžių – nuo koralų iš Indijos vandenyno Kokosų salų iki Australijos vabalų ir lapės iš Čilės salyno Čiloė salos. Dabar jis gyveno Londone su tarnu Simsu Kovingtonu iš Beagle, buvusiu laivo junga. Čarlzas buvo jį išmokęs šaudyti paukščius ir daryti iškamšas bei padėti rūšiuoti pavyzdžius. Tad Čarlzas ir Simsas gyveno tarp rietuvių medinių dėžių, statinaičių ir statinių, kuriose buvo sudėti lobiai iš Patagonijos, Brazilijos, Čilės, Ugnies Žemės: fosilijos, odos, kriauklės, žuvys vyno spirite, žinduoliai vyno spirite, vabzdžiai, ropliai ir paukščiai vyno spirite; augalai, mineralai, vabalai, gyvūnų griaučiai. O jei Čarlzas panorės leistis į kitą kelionę prisirinkti dar daugiau pavyzdžių? Kaip jis galės tai daryti būdamas vedęs?

Skiltyje Nevesti jis rašė toliau: “Galimybė pasirinkti draugiją. Protingų vyrų pokalbiai klubuose…”

Morlboro Didžiojoje gatvėje Čarlzas gyveno visai šalia vyresniojo brolio Erazmo ir daug laiko praleisdavo su Eru bei jo intelektualiaisiais draugais. Jie kalbėdavosi apie didžiulius pokyčius Anglijoje, kuriuos sukėlė pramonės revoliucija.
Laisvamaniai liberalai, kaip Eras ir jo aplinka, buvo gerbiami britų aukštesniojo sluoksnio nariai, ir Čarlzui atrodė lengva bei naudinga būti tarp jų. Čarlzas žinojo galįs dalytis su jais radikaliomis mokslinėmis mintimis, kurias buvo bepradedąs formuluoti. Šitai jam ir buvo svarbiausia, o ne dalyvauti pietuose, arbatėlėse ir kituose kankinančiuose pasibuvimuose, kuriuose žmonės apiberdavo jį, regis, nesibaigsiančiais klausimais apie jo keliones.

Nepasakysi, kad visi jo pasižmonėjimai būdavo kankinantys. Su Čarlzu dažnai bendravo ir jo prielankumo siekė trys seserys iš vienos šeimos. Hornerių merginos buvo protingos jaunos moterys, apsiskaičiusios ir išprususios, su daug žadančia ateitimi. Jos netgi, kaip ir jis, domėjosi gamtos mokslais. Ponas Horneris pritarė Čarlzo Darvino, kaip būsimo žento, kandidatūrai ir tikėjosi jį pasipiršiant. “Jau seniai nebuvau sutikęs žmogaus su tokiomis išsamiomis ir tiksliomis žiniomis”, – rašė jis savo dukteriai Merei. Taigi vedybų klausimas neatrodė tik prielaida.

Ir pats Čarlzas Darvinas buvo geras laimikis. Jis buvo aukštas vyras, kokių šešių pėdų, tvirtai sudėtas – stambus, bet nestoras. Atletiškas, kelionės nuotykių užgrūdintas. Rengėsi tradiciškai, pagal tų dienų stilių: frakas, plonos drobės marškiniai stačia apykakle, aukšta skrybėlė. Jo akys buvo pilkos, veidas rausvas, malonus, nors jis nemėgo savo nosies – atrodė pernelyg didelė ir kumpa. Kilęs iš gerbiamos, pasiturinčios britų šeimos, buvo iškalbingas, ir jo ateitis regėjosi puiki. Jo reputacija, kaip sakoma, pralenkė jį patį. Keliaudamas Čarlzas išsiuntė tūkstančius surinktų pavyzdžių savo senajam Kembridžo profesoriui Džonui Stivensui Henslou. Kai kurie iš tų eksponatų jį pradėjo garsinti gamtininkų pasaulyje dar negrįžusį į Angliją.

Bet jeigu jis ketina vesti vieną iš Hornerių merginų ar ką nors kitą, prieš akis iškyla visokie įsipareigojimai, o likdamas viengungis jis būtų laisvesnis.

Skiltyje Nevesti jis užrašė: “Nėra reikalo lankyti giminių, nuolaidžiauti kiekviename žingsnyje”. Jis mylėjo savo brolį, seseris, giminaičius. Bet jei jam nepatiks žmonos giminės? Vedusiam vyrui tenka daryti daugybę kompromisų.

Netrukus po sugrįžimo sykį eidamas gatve jis sutiko pusbrolį Henslį, nešiną vaiku vienoje rankoje ir apvalia dėže – kitoje. Henslis turėjo du vaikus, ir Čarlzą nukrėtė šiurpas pagalvojus, kiek visokių triukų turi griebtis jaunas tėvas. Ar jis nori tokios atsakomybės?

Tad nieko keista, kad Čarlzas sąrašą Nevesti papildė: “Išlaidos ir rūpesčiai dėl vaikų – galbūt barniai”. Nerimą jam kėlė ne vien laiko sąnaudos ir dėmesio blaškymas; kad ir būdamas taupus, jis abejojo, ar pajėgs uždirbti pakankamai pinigų kolekcionuodamas vabalus ir rašydamas apie koralus. Pinigų trūkumas visada gimdo vaidus, tą jis žinojo. O ar įstengs pakelti nerimą ir rūpesčius dėl vaikų? Vaikai susirgdavo, mirdavo. Vadinasi, podraug su rūpesčiu dėl pinigų atsiras rūpesčių dėl sveikatos. Visa tai pareikalaus daugybės laiko. Štai kur svarbiausias dalykas. Jis parašė ir dukart pabraukė: LAIKO NUOSTOLIAI…

Čarlzo darbas užimdavo visą dieną. Būdamas viengungis, be šeiminių įsipareigojimų, jis galėjo susitikinėti su ekspertais, vykti į mokslinius susirinkimus, lankyti muziejus ir bibliotekas kada panorėjęs. Jam nereikėjo kvaršinti galvos dėl žmonos ar jos giminių, nurodinėjančių, kaip jam tvarkyti savo laiką.

Čarlzas labai aiškiai jautė negalintis švaistyti laiko. Į kelionės pabaigą buvo nugirdęs iš sesers, kad Henslou ir kitas senas jo profesorius, Adamas Sedžvikas, labai susidomėjo jo atsiųstais kaulais. Sedžvikas pareiškė, kad jo kolekcija “pranoksta visus lūkesčius” – Čarlzas išsikovos “ypatingą vardą tarp Europos gamtininkų”. Čarlzui toks įvertinimas buvo nepaprastai malonus. Jis suprato, kad su tokiu palaikymu galės ir toliau uoliai darbuotis gamtos mokslo srityje.

Jis rašė: “Žmogus, drįstantis iššvaistyti vieną valandą, nežino gyvenimo vertės”.

Čarlzas džiaugėsi savo gausia kolekcija, tačiau, žiūrėdamas į fosilijas, galvojo apie kai ką daugiau. Jis mąstė apie gyvybės kilmę. (…)

Tyrinėdamas surinktus pavyzdžius, Čarlzas prirašė ištisus puslapius pastabų, minčių, idėjų ir klausimų. Kaip jam atsakyti į visus kylančius klausimus – nuo paprasto “Pelėdos. Lesa peles gyvas?” iki pabrėžtinai svarbaus “Ar lengvai kryžminasi vilkas ir šuo?” – jei leisis įveikiamas kasdienių santuokinio gyvenimo priedermių? Turės eikvoti laiką skubindamasis gatve su dėžute vienoje rankoje ir kūdikiu kitoje. Šitiek daug visko galima įtraukti į sąrašą lapo Nevesti pusėje!

Jis tęsė: “negalėti skaityti vakarais [...] nutukimas ir tingumas [...] rūpesčiai ir atsakomybė [...] mažiau pinigų knygoms etc., jei teks uždirbti duoną būriui vaikų”.

O paskui, toje pačioje lapo pusėje, pripažino: “Bet pernelyg daug dirbti labai kenkia sveikatai”.

Ir vėl grįžo prie neigiamybių: “Galbūt mano žmona nemėgs Londono; tuomet nuosprendis būtų tremtis ir virtimas ištižusiu, tingiu kvailiu”.

Čarlzas nebuvo iki galo tikras, ar jam pačiam patinka Londonas. Miestas buvo triukšmingas ir purvinas, klimatas niūrus, oras nuo naujų gamyklų ir židinių, kūrenamų nešvariomis anglimis, dažnai užterštas geltonu suodinu smogu.

Jis dažnai ilgėdavosi kaimo vietovės netoli Velso, kur užaugo. Tačiau manė, kad gyvendamas kaime greičiausiai aptingtų, o tai jo darbui būtų pražūtinga; jis anaiptol nenorėjo nei aptingti, nei sukvailėti. Kita vertus, galima gyventi Londone ir vis tiek tinginiauti. Erazmas taip ir darė; jis nebuvo kvailas, bet neturėjo nei žmonos, nei karjeros. Čarlzas, žvelgdamas į jį, žinojo, kad taip gyventi nenori.

Taip jis užbaigė savo priežasčių nevesti sąrašą.

Skiltyje Vesti Čarlzas pradėjo: “Vaikai (jei Dievas duos)”. Jis tikrai mėgo vaikus, žaisdavo su jais, stebėdavo juos.

Vienoje iš slaptų užrašų knygelių užrašė: “Vaikams nepaprastai smagu slapstytis ir lindėti krūmuose, kai netoliese esama kitų žmonių; panašiai elgiasi besislapstantys paršeliai”.

Galvodamas apie vaikus, jis mąstė ir kaip vyras, kaip galimas tėvas. Smagu būtų turėti savų mažų paršiukų, besislapstančių netoliese krūmuose.

Čarlzui neabejotinai patikdavo būti apsuptam žmonių. Jis turėjo gerų draugų ir jautėsi artimas seserims ir broliui. Juk išties malonu būtų turėti žmoną. Sąrašą Vesti jis papildė: “Nuolatinė pašnekovė (ir draugė senatvėje), kuri domėtųsi manimi…”

Jis tikėjosi, kad žmona gyvens ilgai, ne taip kaip jo motina, kuri mirė skausmuose – galbūt nuo infekcijos, kai Čarlzui tebuvo aštuoneri. Čarlzas menkai ją prisiminė. Jis vylėsi rasiąs moterį, kuriai jis būtų įdomus, be abejo, bet taip pat jis norėjo ją mylėti. Parašė: “Asmuo, kurį galima mylėti ir linksmai leisti laiką”.

Ir toliau: “Šiaip ar taip, geriau nei šuo”.

Iš anglų kalbos vertė Virginija Traškevičiūtė

Apie autorę ir knygą

"Veido" archyvas