Alytaus rajone, priešingai nei kaimyniniuose Druskininkuose, nevyksta tokios intensyvios laisvalaikio ir pramogų kompleksų statybos, užsieniečiai čia neperka nekilnojamojo turto, bet gyventojų gana sparčiai daugėja. Mat nekilnojamąjį turtą čia perka kauniečiai, vilniečiai, o ir tie paties alytiškiai iš daugiabučių mieliau keliasi gyventi į rajoną. Tiesa, didmiesčių gyventojai čia suvažiuoja tik vasarą.

Užtat ir rajono valdžios darbai gerokai skiriasi nuo daugelio mūsų aprašytų savivaldybių vadovų darbų. Taip, keliai čia tvarkomi tikrai neblogai, renovuota nemažai įvairių institucijų pastatų, tačiau daugiausiai rūpesčių vietos valdžia čia turi dėl nusigyvenusių kraštiečių.

Ir šypseną, ir graudulį kelia savivaldybės naujienų tinklalapyje matytas pranešimas ir nuotraukos, kaip meras A.Vrubliauskas su pavaduotoju, pasidabinę prijuostėmis ir virėjų kepurėmis, moko socialinius įgūdžius beprarandančius rajono gyventojus virti trijų grūdų ir manų košę, kepti avižinius sausainius. Mat kai kurie socialiai remtini gyventojai, gavę paramą maisto produktais, nežino, ką su jais daryti.

Tiesa, Alytaus rajono savivaldybė – viena tų, kurioje neturintieji socialinių įgūdžių įdarbinami atlikti viešųjų darbų: prižiūrėti pakelių, paežerių, paupių, parkų, kapinių, kapoti malkų, atnešti iš šulinio vandens vienišiems rajono senukams. O ir socialiniai darbuotojai čia lanko vienišus senukus, net gyvenančius kaimuose ir vienkiemiuose.

Kovėsi meras ir dėl žmonių per vasaros audrą patirtų nuostolių atlyginimo iš Vyriausybės rezervo fondo. Ir pavyko.
Kolegos A.Vrubliauską išskiria už atkaklumą siekiant tikslų ir už mokėjimą bendrauti tiek su paprastais žmonėmis, tiek su centrine valdžia.