Ovacijomis ir saliutais sutiktas laivas „Independence“ tiktai paaštrina klausimą, kodėl politinės valios stokojanti Lietuva leido sau per 10 metų už dujas permokėti koncernui „Gazprom“ maždaug penkis milijardus litų. Nors laivas atplaukė laiku, suskystintų dujų terminalas kol kas tenkinsis laikinuoju dujotiekiu.

Renata Baltrušaitytė, Aušra Lėka, Aušra Pocienė

Į Lietuvą, pirmąją Baltijos šalį, kad ir vėliau, nei galėjo, atplaukė nepriklausomybė tikrąja to žodžio prasme. Dėl mūsų politikų valios stokos ir pasipriešinimo projektui, dėl jų naivios, iškreiptos ir galbūt savanaudės rusofilijos beveik 25 metus visas gamtines dujas gaudavome iš Rusijos vieninteliu magistraliniu vamzdynu, nutiestu per Baltarusiją.

Suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalo laivą-saugyklą simboliniu pavadinimu „Independence“ (tegu ir ne lietuviškai – „Nepriklausomybė“, tegu ir ne su Lietuvos vėliava) Klaipėdoje sutinkanti minia mojavo trispalvėmis, šaukė „Valio!“ Įvykis, gal nekonkuruojantis su Vasario 16-ja, bet neabejotinai istorinis, nes politinė deklaracija be ekonominio turinio nevisavertė.

„Nepriklausomybė“ atplaukė laiku ne tik pagal terminalo statybos, bet ir pagal politinės situacijos tvarkaraštį. Vis dėlto ar tikrai laiku? Ar tas tikrasis laikas nebuvo prieš dešimtį ar bent penkerius metus?

Alternatyvų ieškota net Venesueloje

Pirmų penkių nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos vyriausybių, tiesa, tuomet labai neilgaamžių, kartu paėmus valdžiusių 1990–1993 m., energetikos ministras prof. Leonas Ašmantas primena, kad jo buvimo poste metais buvo kitos aktualijos: dar net Rusijos armija nebuvo išvesta, apskritai reikėjo išgyventi, o ir tokių terminalų dar buvo tik pradžia.

Paskutinis energetikos ministras, iki šią ministeriją panaikinant dvylikai metų, 1996 m. jai vadovavęs Saulius Kutas aiškina, kad darbotvarkėje alternatyvūs šaltiniai buvo visą laiką, nes suvokta, kaip tai svarbu valstybės energetiniam saugumui. Pavyzdžiui, 1995 m. iš Venesuelos į Lietuvą atplaukė pirmasis laivas su orimulsija. Šis alternatyvus kuras lūkesčių nepatenkino, vėliau jo atsisakyta, bet faktas: rusiškiems energijos šaltiniams alternatyvų ieškota. Tuomet daugiau kalbėta ne apie dujas, bet skystą kurą, naftą, nes tą diktavo to meto energijos išteklių rinka, tuomet turėta infrastruktūra, o Rusijos dujos buvo pigios, tiekimas gana patikimas, be to, jau tuomet analizuota dujotiekio tiesimo į Lenkiją idėja, beje, lig šiol nerealizuota.

1993 m. pradžioje patvirtinta Būtingės naftos terminalo, kuris turėjo leisti Lietuvai apsirūpinti nafta ne vien iš Rusijos, statybos vieta. Tuomet turėjome veikiantį rusišką naftotiekį „Družba“ („Draugystė“), bet Būtingės terminalas buvo statomas kaip papildomas garantas, kad bus užtikrintas naftos tiekimas naftos perdirbimo įmonei Mažeikiuose, beje, vėliau likęs vienintelis. 1998 m. pasirašytas ketinimų protokolas leisti JAV bendrovei „Williams“ parduoti 66 proc. akcijų. 1999 m. sandoris įvyko, tais pačiais metais pradėjo veikti ir Būtingės terminalas.

Lietuvai ėmus žengti žingsnius į energetinę nepriklausomybę Rusija ėmė demonstruoti monopolininko ragus, o incidentai rusiškame naftotiekyje „Draugystė“ visai neatitiko jo pavadinimo. Kuo toliau, tuo labiau įsitikinta, kokie toliaregiški buvo žingsniai įtvirtinant alternatyvius energijos šaltinius.

Tačiau po tokių ryžtingų žingsnių energetikos srityje stojo keista, o kai kurių ekspertų vertinimu, net nusikalstama pauzė. Išnyko ir Energetikos ministerija: 1996 m. gruodį veiklą pradėjusioje tuomečio konservatoriaus Gedimino Vagnoriaus Vyriausybėje tokios ministerijos nebeliko. Ji atkurta tik 2008-aisiais, beje, tų pačių konservatorių, kurie ją ir panaikino.

Nusikalstamos stagnacijos dešimtmetis

Klausimą, ar galėjo suskystintų dujų terminalo krikštynos įvykti prieš dešimtį ar bent penketą metų, 2009–2011 m. energetikos viceministras, o nuo pat 1992 m. –  diplomatas, Lietuvos derybinininkas dėl įvairių Lietuvos tarptautinių susitarimų ekonomikos srityje, taip pat ir dėl narystės ES, dabar Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų dėstytojas Romas Švedas siūlo performuluoti: kodėl nuo 1999 iki 2008 m. ne tik neįgyvendintas, bet net nepriimtas nė vienas sprendimas dėl didelių energetikos projektų. Nors visą dešimtmetį puikiai buvo žinoma, kad derybose dėl narystės ES įsipareigota iki 2005 m. sustabdyti Ignalinos atominės elektrinės pirmąjį bloką, o nuo 2010 m. – ir antrąjį, o juk po to Lietuva netenka pagrindinio elektros energijos generavimo šaltinio, ir tai stipriai didina šalies priklausomybę nuo Rusijos. R.Švedas mini vienintelį šio dešimtmečio  energetikos „projektą“ – „Leo LT“ sukūrimą, o paskui išardymą, dėl ko praradome laiko ir lėšų, susigadinome tarptautinę reputaciją.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-42-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.