Scanpix

Lietuvos sporto aistruoliai turi daug inertiškumo: jie metų metais šlovina krepšininkus, nors šie pergalėmis džiugina vis rečiau. Tuo tarpu daugumos kitų sporto sričių atstovai ne tik ovacijų, bet apskritai dėmesio sulaukia itin mažai, nesvarbu, kad jie skina pergales ir yra stulbinamai daug pasiekę.

Ypač mažai pastebimi mūsų šachamtininkų laimėjimai. O juk ko vertas vien Viktorijos Čmilytės talentas. Svarbu pabrėžti, kad šie metai jai itin sėkmingi – kovą ji iškovojo Europos šachmatų čempionato sidabro medalį, visai neseniai įvykdė vyrų šachmatų didmeistrio normatyvus ir šiuo metu tarp visų geriausių pasaulio šachmatininkių užima net devintą vietą. Taigi “Veidas” siūlo iš arčiau susipažinti su šia geriausia visų laikų Lietuvos šachmatininke.

Unikali sporto šaka

“Taip, pagal medalių kiekį esu žymiausia, tačiau tai nereiškia, kad stipriausia, – kuklinasi Viktorija ir priduria, kad Lietuvoje ją lenkia keletas stipresnių šachmatininkų vyrų.

Čia derėtų priminti, kad, tarkime, Eduardas Rozentalis kadaise buvo patekęs į pasaulio geriausiųjų dvidešimtuką, o dabar lietuvių nėra net geriausių šachmatininkų šimtuke.

Šachmatai – unikali sporto šaka, nes moterys gali kovoti tiek su moterimis, tiek su vyrais. Viktorija primena, jog neretai pasvarstoma, kad reikėtų panaikinti skirstymą pagal lytį, kuris išlikęs nuo tų laikų, kai šachmatais žaidė vos viena kita moteris. Pasak didmeistrės, kaip ir bet kurioje kitoje srityje – jei konkurencija maža, meistriškumas nedidelis. Per pastaruosius 50 metų moterys tapo meistriškesnės, tačiau jų žaidžia vis dar per mažai, todėl vyrų jos neprisiveja. Priminsime, kad geriausia pasaulio šachmatininkė vengrė Judita Polgar bendrame reitinge užima 56 vietą.

V.Čmilytės manymu, moterys tiesiog anksčiau sustoja ir įdeda mažiau pastangų. Ne šeima ir ne vaikai joms sutrukdo – priežastis labiau sportinė: nuo pat pradžių merginos ir moterys žaidžia žemesnio lygio varžybose ir dėl to patiria mažesnių iššūkių. Tuo tarpu vyrui, norinčiam tapti profesionalu, tenka surinkti bent 100 reitingo taškų daugiau nei moteriai.

“Manau, kad ateityje ribos tarp lyčių išsitrins. Nematau jokių principinių skirtumų tarp moterų ir vyrų žaidimo”, – sako Viktorija, ką tik Kopenhagoje vykusiame “Politiken Cup” šachmatų festivalyje įveikusi varžovą daną Klausą Christenseną.

Svarbiausia – raumenys

Įdomu tai, kad, Viktorijos žodžiais, geras šachmatininkas turi būti gerai pasirengęs ne tik psichologiškai, bet ir fiziškai, nes per varžybas turi būti maksimaliai susikaupęs ir šviesia galva, ypač ketvirtąją žaidimo valandą, kuri dažniausiai lemia, kas nugalės. Nebūnant fiziškai stipriam, to padaryti neįmanoma. “Tam, kad pasaulio čempionas apgintų savo vardą mače, turi įstengti lengvai nubėgti pusę maratono”, – juokauja Viktorija.
Ji pati tikina, kad ir ketvirtadalio nenubėgtų, tačiau mankštinasi vis dėlto nemažai, mėgsta daug vaikščioti ir žaisti golfą. “Daugiausiai laiko praleidžiu namie su sūnumis – aštuonerių Dmitrijumi ir šešerių Aleksandru, todėl idealaus sportininko gyvenimo man gyventi nepavyksta. Juk pirmiausia esu mama ir tik po to šachmatininkė”.

Vis dėlto didmeistrė pripažįsta, kad šachmatininkai, ypač stipresnieji, apie žaidimą galvoja didesnę dienos dalį. Galima gaminti pietus ir apmąstyti kokią nors šachmatų strategiją, ir visai nebūtina turėti prieš akis lentos. Beje, šis žaidimas geras tuo, kad lavinamas protas, o ne raumenys. O mąstyti galima įvairiai, taigi treniruojant bet kokią techniką yra šansų tobulėti. Bet, žinoma, svarbiausi dalykai – pamatyti kuo daugiau partijų, žinoti kuo daugiau pavyzdžių, technikų ir mokėti panaudoti jas žaidžiant – amžini.

Viktorijos tikinimu, šachmatai neaprėžiami, ir kiekviename ėjime yra tiek daug galimybių, kad net patys pajėgiausi šiandienos kompiuteriai negali apskaičiuoti visų variantų ir nurodyti, kuris ėjimas laimės. Ir kažin ar bus kada įmanoma tai padaryti, nes galimybių kiekis sunkiai įsivaizduojamas. Kita vertus, kompiuteriai dabar labai galingi ir pačią sudėtingiausią programą pasaulio čempionams įveikti labai sunku.

“Čia svarbu paminėti, kad dauguma šachmatininkų kompiuterio programomis naudojasi ne tam, kad su jomis žaistų, bet tam, kad ši pateiktų išvadas apie susidariusią situaciją, nurodytų klaidas. Ypač – apie subtilias, kurių žmogaus akis nepastebi: atrodo, buvo geras ėjimas, o kompiuteris gali pasakyti – “ne, suklydai”, ir dar paaiškinti kodėl”, – dėsto V.Čmilytė.

Per sunki duona

Viktorija yra baigusi universitetines anglų kalbos studijas. “Kalbas studijuoti man patinka, gal su jomis savo gyvenimą siesiu ir vėlesniais metais”, – viliasi pašnekovė. Ji gerai moka keturias kalbas – lietuvių, anglų, rusų ir ispanų. Dar kalba vokiškai, latviškai ir prancūziškai. Ir tuoj pat paaiškina, kad dažnai keliaujant tenka susidurti su įvairių tautybių žmonėmis ir su jais įdomu bendrauti.

Vis dėlto kalbos dabar Viktorijai tik hobis, o gyvena ji iš šachmatų. “Jeigu šachmatai bus tik pomėgis – daug nepasieksi. Manau, jei pradėčiau dirbti kokį nuolatinį darbą, profesionalaus žaidimo tektų atsisakyti. Sportui reikia labai daug energijos, jėgų ir viso laiko”, – aiškina moteris.

Tačiau, didmeistrės manymu, šachmatais žaisti gali visi žmonės (žinoma, gerai žaidžia tik vienetai), tik pradėti reikia vaikystėje. Pati Viktorija žaidžia nuo aštuonerių. Reikėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kad ne visiems vaikams šachmatai įdomūs, todėl suprantama, kad besidomintiems sekasi lengviau. Ir vis dėlto ji mano, kad visiems vaikams naudinga mokėti žaisti šachmatais, nes jie lavina atimtį ir protą. Yra šalių, kuriose šis žaidimas įtrauktas į mokyklų programas kaip pasirenkamasis dalykas.

Paklausta, kodėl Lietuvoje tiek mažai besidominčiųjų šiuo subtiliu sportu, Viktorija tik atsidūsta: nesudaroma sąlygų. Net didmeistriams. “Yra šalių, kuriose aukšto lygio šachmatininkams mokamos stipendijos arba bent kasmet padedama išvykti į vienas dvejas svarbiausias varžybas, – pasakoja Viktorija. – Juokingiausia, kad tam nereikia daug pinigų, juk šachmatų sportas individualus – į varžybas važiuoja tik sportininkas ir jo treneris”.

Viktorijai pačias svarbiausias varžybas kartais apmoka Šiaulių miesto savivaldybė. Pavyzdžiui, į Europos čempionatą Kroatijoje, kuriame šachmatininkė laimėjo sidabro medalį, ji vyko viena, nes neužteko lėšų trenerio Gedimino Rastenio kelionei.

Europos vicečempionė priekaištauja ir Lietuvos šachmatų federacijai: pastaruosius dešimt metų ši nelabai sėkmingai ieškojo rėmėjų. Todėl dabar profesionalius sportininkus galima suskaičiuoti vienos, na, gal dviejų rankų pirštais.

Vis dėlto Viktorija gyvena iš laimėtų pinigų. Nors moterims tai gana sunku – varžybų mažiau ir prizai liesesni nei vyrų. Tačiau sportininkei dėl to neapmaudu: “Viskas priklauso nuo žaidėjo lygio. Būk pirmas, ir viskas bus gerai”.

Ar V.Čmilytė trokšta būti pirma? “Daugelį metų turėjau tikslą – gauti tikro didmeistrio, ne moterų, vardą. Ir šį pavasarį man pavyko tai įgyvendinti. Tačiau mano horizontas labai toli. Galiu siekti pasaulio moterų čempionato, kuris vyks šį gruodį, prizinių vietų. Tai būtų didelis laimėjimas, – tikina sportininkė, bet priduria neturinti tikslo tapti pirmąja tarp visų: – Nesinori šachmatams paaukoti viso gyvenimo. Antroji mano gyvenimo dalis netgi svarbesnė už šachmatus”.

Be to, sako neįsivaizduojanti savęs žaidžiančios, kai sulauks keturiasdešimties.