Lietuvių nacionaline religija laikomas krepšinis – patogus atspirties taškas nesportiniams samprotavimams apie šalies ir pasaulio reikalus.

Liberalų sąjūdžio pirmininkas Eligijus Masiulis neseniai rašė apie vadinamąjį socialinį modelį: „Šiais laikais rungtynes laimi komandos, kurios žaidžia kontaktinį, greitą krepšinį. Kurios kibiai ginasi ir turi įvairių ginklų puolimo arsenale. Visai kaip Lietuvos rinktinė, kai pagauna bangą. Mūsų dabartinis Darbo kodeksas, daugeliui neaiškių, negaliojančių ir mistinių taktinių schemų kratinys, jau gerokai atgyvenęs ir vis dar neleidžia mums užsidirbti, pelnant lengvesnių taškų.“

E.Masiulio palinkėjimas darbo santykiuose pereiti prie „kontaktinio, greito krepšinio“ veikiausiai ilgokai liks vien palinkėjimu, nes tie, nuo kurių priklauso kokybinės permainos, politikoje žaidžia prastai, nors krepšinio aikštelėje gal geriau pasirodo. Solidarumas, komandos jausmas, atsakomybės pojūtis – anaiptol ne tos krepšininkų savybės, kuriomis švyti mūsų politikai net ir savo partijose ar frakcijose, kur turėtų būti vieningi. Juolab kad tokiose sudėtingose varžybose, kaip Darbo kodekso priėmimas, taškai pelnomi ne vien svarstant ar balsuojant, bet ir vilkinant.

Socialinis modelis reguliuoja darbo santykius panašiai kaip eismo taisyklės eismą. Vis dėlto eismo taisyklės nenurodo, iš kur paimti transporto priemonių. Taip ir socialinį modelį sudarantys įstatymai nepasako, iš kur paimti darbo jėgos.

Įstatymai įteikti Seimui kartu su prognozėmis apie darbingo amžiaus žmonių skaičiaus absoliutų ir santykinį mažėjimą. Ateities poreikiai nusakomi sporto terminais: „Mums reikės legionierių.“ Krepšinio aistruolis į tokį pasakymą reaguoja ramiai, tačiau kai kalbama apie darbo rinką, jis tampa susirūpinusiu, netgi įniršusiu piliečiu ir šaukia: „Migrantams ne!“

Šiųmetis nenumatytas migrantų antplūdis į Europą palaikytas dar vienu kėliniu, kuriame Europai gresia pralaimėjimas. Nesėkmės pojūtį stiprina tai, kad ES valstybės kol kas nesugeba kaip komanda reaguoti į migrantų srautus.

Tūlas Lietuvos pilietis jaučiasi prievartaujamas, tad jei mūsų valstybė visiškai uždarytų duris pabėgėliams, jis gal pasakytų, kad Lietuva įveikė tradicinį silpnumą, atlaikė, nepalūžo ir išplėšė pergalę.

Tačiau krepšinis – ne vien aistros. „Mes pirksime legionierių“ – apskaičiavimu paremtas sprendimas. Kadangi dažnai manoma, kad ES vartus atėjūnams atveria penktąja kolona laikomi kairieji, nenorinčiuosius skaičiuoti gali įtikinti sprendimai, prie kurių einama tautiškai savaip uždarose valstybėse.

Apie ketvirtį Japonijos gyventojų dabar vyresni nei 65 metų, iki 2055-ųjų tokių bus 40 proc. Oficialiais skaičiavimais, per 50 metų Japonija turės integruoti 10 mln. atvykėlių. Vien slaugių ir medicinos seserų iki 2025-ųjų japonams reikės iš kažkur paimti dar milijoną.

Gerokai mažesnio masto pavyzdys: nors aplink Izraelį apstu darbo neturinčių žmonių, neseniai ten sutarta dėl 20 tūkst. darbininkų iš Kinijos įkurdinimo. Kinai būtini tam, kad vyriausybė vykdytų pigaus būsto statybų planus. Tai nėra migrantai, kuriuos ketinama integruoti, – kinai dirbs pagal 5 metų sutartis.

Vangiai kaip mūsų Seimas sprendžiančiose ES viršūnėse pasigirdo balsų, kad negalima valstybėms narėms primesti pabėgėlių kvotų. Priverstinis vaišingumas atgrasus, bet nerimaujančius lietuvius galima raminti, kad atvykėliai ilgai neužsibus. Jų tikslas – turtingesnės šalys.

Vis dėlto pabėgėlių krizė – gera proga pereiti nuo krepšiniui būdingų aistrų, kai nedraugingai reaguojama į svetimus, prie krepšinio racionalumo ir pasvarstyti, kokių legionierių reikia. Jie neišvengiami net robotizuotoje Japonijoje.