Lauryna Bendžiūnaitė, pasirašiusi kontraktą su Štutgarto opera, gludina taisyklingą vokiečių kalbos tartį.

Laikmečiai keičia jaunų žmonių svajas. Tarkim, prieš kelis dešimtmečius kiekvienas pradedantis karjerą vokalistas svajodavo įsiterpti vieno ar kito teatro trupėn, o dabar tokia perspektyva visai nebeatrodo gundanti: jaunieji trokšta tapti laisvai samdomais (angl. ~freelancer~) menininkais ir patys su savo agentais rinktis, kur, kada ir ką jiems dainuoti. Žinoma, kad galėtum išgyventi be trupės, dėmesio vertų kvietimų srautas privalo būti nuolatinis.
Laurynos Bendžiūnaitės svajonės laiku sutiktų reikiamų žmonių dėka pildėsi tarsi savaime. Baigusi Londono karališkąją muzikos akademiją, sėkminga savarankiška karjera solistė džiaugiasi jau keletą metų. Metus praleido Švedijoje, dviejuose skirtinguose Giacomo Puccini operos „Bohema“ pastatymuose atlikdama tą patį Miuzetės vaidmenį. Tik Švedijos karališkojoje operoje režisieriaus Wilhelmo Carlssono interpretacija graudžiąją meilės istoriją buvo perkėlusi į nūdienos laikus, o režisierius Kristoferis Steenas „Norrlands“ ir „Riksteatern“ teatruose pristatė tradicinę kostiuminę „Bohemą“. Lietuvė neslepia, kad pastarasis pastatymas jai rodosi labiau pavykęs, nors prieš šiuolaikiškas inscenizacijas anaiptol nėra nusiteikusi.
Tačiau kol kas Lauryna sako geram pusmečiui išleidusi Miuzetę atostogų ir dabar mėgaujasi tuo, ko buvo pasiilgusi: ramiu šeimos gyvenimu Vilniuje. Prie šio vaidmens jai teks sugrįžti kitą vasarą jau Vokietijos mieste Štutgarte, nes – netikėtai pačiai sau – ryžosi pasirašyti kontraktą su šio miesto operos teatru.

Sąraše – mažiausiai šimtas klausimų

„Vokietijoje lankiausi daug kartų, tačiau tas kraštas niekada manęs nežavėjo: ten kitokie žmonių santykiai, kita kultūra, kitos vertybės… Prisidėjo ir tai, kad pati esu užaugusi Nidoje, kur vokiečių turistai – kasdienybė. Bet kai šią vasarą nuskridau į perklausą Štutgarte, keista – jau oro uoste pasijutau kaip namie, o toliau toks įspūdis tik stiprėjo: geras orkestras, gražus teatras, kuriame dirba garsūs režisieriai ir dirigentai, repertuare nevengiama naujosios muzikos. Iškart po perklausos pasakiau savo agentei, kad, jei ateitų kontrakto pasiūlymas iš Štutgarto, pradėtų derybas. Nuojauta neapgavo – pasiūlymas atėjo jau po valandos. Ir netgi labai palankus“, – neslepia L.Bendžiūnaitė.
Pagal šį kontraktą, be minėtos Miuzetės „Bohemoje“, pirmąjį sezoną jos laukia Karolkos vaidmuo Leošo Janačeko operoje „Jenufa“, Klarinės vaidmuo Jeano Philippe’o Rameau operoje „Platėja“, Najadės vaidmuo Richardo Strausso operoje „Ariadnė Nakse“ ir Anchen partija Carlo Marios von Weberio operoje „Laisvasis šaulys“.
Kad be mažiausių svetimšalės akcento gaidelių tartų pastarosios operos tekstą, kuriam vokiečiai, klausydamiesi nacionalinių veikalų, būna labai reiklūs, jau netrukus turės vykti į specialias pamokas Štutgarte. „Laisvajame šaulyje“, be arijų, yra ir kalbamųjų dialogų, tad solistė prisipažįsta, kad vokiečių kalba šiuo metu – didžiausias jos galvos skausmas: „Kolegos nuolat primena, kokiais įvairiais būdais Vokietijoje galiu būti „nukryžiuota“ už kalbos netobulumą, todėl pasistengti tikrai reikės.“
Operos studijoje Štutgarte šiuo metu tobulinasi du buvę Laurynos bendramoksliai iš Londono karališkosios muzikos akademijos, todėl draugijos naujoje vietoje jai netrūks. „Mokydamiesi tokiose prie teatrų įsteigtose studijose jauni dainininkai rengia vaidmenis repertuariniuose spektakliuose ir prireikus gali keisti pagrindinius solistus. Kartais sėkmingas keitimas tampa ilgai lauktu lemtingu karjeros postūmiu“, – teigia solistė.
Kruopščiai apibrėžti savo balsui tinkamas muzikines partijas, iš anksto numatyti spektaklių skaičių ir daugybę kitų svarbių dalykų – tai, prieš pasirašant kontraktus su užsienio trupėmis, L.Bendžiūnaitė patartų ir savo mažiau patyrusiems kolegoms. Žinoma, turint profesionalų agentą derybas netiesioginiu būdu vesti paprasčiau, tačiau svarbiausia prieš lemiamą susitikimą su būsimais darbdaviais susirašyti kuo daugiau klausimų – mažiausiai šimtą. „Nesvarbu, kad iš pirmo žvilgsnio dalis tų klausimų veikiausiai atrodys kvaili ir neverti rimtų žmonių dėmesio – vis tiek klauskite, jei kirba. Pasikliaudami intuicija ir laiku išsakydami abejones išvengsite daugelio nesusipratimų ateityje“, – tvirtina L.Bendžiūnaitė.
Ir iškart prisipažįsta, kad būti trupės nare, turėti nuolatinį darbą jai, iki šiol laisvai menininkei, ilgiau nei dviem mėnesiams neapsistojančiai vienoje vietoje, bus didelė naujiena. „Gal ir į darbą reikės pradėti vaikščioti devintą ryto?“ – klausia besijuokiančiomis akimis.

Klavyrai ir traukiniai

O kol į darbą kasdien nereikia – planuoja dainuoti “Vilnius City operos” (buvusių „Bohemiečių“) spektakliuose „Svynis Todas“ ir „Visos jos tokios“ bei pasirodyti Nacionalinės filharmonijos naujametėje programoje su Nacionaliniu simfoniniu orkestru. Vyksta derybos ir dėl vienos Lietuvoje ketinamos statyti operos, tačiau kalbėti apie tai, kol neturi sutarties kišenėje, Laurynos nuomone, būtų tiesiog neprofesionalu.
Lietuvoje vis dar nemadinga, kaip Anglijoje, Vokietijoje ar Austrijoje, klausytis operų su atverstu klavyru rankose, tačiau solistė nedrįstų tvirtinti, kad tai byloja apie menkesnį mūsų publikos išsilavinimą. „Jeigu kažkam tai būtina, kad visa galva pasinertų į vakaro muzikinį įvykį – tegu. Dažnai tokie klausytojai ateina dėl konkrečios arijos ir pasibaigus juos dominusiam veiksmui palieka teatrą. Kitiems daugiau malonumo teikia ne muzikinės subtilybės, o režisūriniai bei scenografiniai sprendimai: kam jiems klavyras, jei akys visąlaik įsmeigtos į sceną? Antra vertus, tokiuose didmiesčiuose, kaip Londonas, įprasta, kad dalis žiūrovų nebaigia žiūrėti spektaklių todėl, kad gyvena toli nuo centro ir turi taikytis prie vakarinių traukinių grafiko. „Covent Garden“ operoje po pertraukos į salę tegrįžta maždaug pusė publikos, ir tai anaiptol nereiškia, kad spektaklis žiūrovams neįtiko“, – tvirtina L.Bendžiūnaitė.
Švedijos publiką lietuvė apibūdina kaip itin mielą, tačiau reikalaujančią „atšildymo“. Su „Riksteatern“ pastatymu jai teko apkeliauti Pietų Švedijos miestelius, dainuoti kartais visai mažuliukėse vietos scenose. Kaip ir Lietuvoje, taip ir Švedijoje – kuo toliau nuo didmiesčių, tuo imlesnė ir mažiau reginių įvairovės išlepinta publika. Simfoniniai orkestrai po šalį suka ratus gana dažnai, o opera provincijoje ir ten tampa įvykiu. Vykstant gastrolių turui vienoje scenoje paprastai rodomi du to paties veikalo spektakliai, stambesniuose miestuose vaidinama triskart. Gyventojų tankis anaiptol nėra toks kaip Vokietijoje, todėl prabangos išlaikyti savas operos trupes Švedijos miesteliai sau neleidžia.
Pasak Laurynos, į akis krinta jų menininkams sudaromos sąlygos, kuriomis dar ilgai negalėsime prilygti. Tarkim, Noršiopingo koncertų salėje beveik kiekvienas simfoninio orkestro muzikantas turi po atskirą, nuo aplinkinių garsų izoliuotą repeticijų kambarį. Ar daug Lietuvos orkestrantų galėtų tuo pasigirti?