Taip vadina moteris, nemokančias pažaboti savo gerumo ir kitų rūpesčius priimančias kaip savo. Jos veržiasi padėti netgi tada, kai niekas neprašo. Kodėl? Nes nemoka pasakyti “ne” arba … jaudintis dėl kitų, dėtis aukomis – jų gyvenimo būdas.

Kodėl esame tokios paslaugios…

… ir nuolat išsižadame pareigos padėti sau pačioms? Niekas nesiginčys – kai užaugame, ištekame ir susilaukiame vaikų, priežasčių daryti gerus darbus iš tiesų padaugėja. Jaučiamės atsakingos už tėvus (juk jie liko vieni kitame mieste, gauna mažą pensiją ir t.t.), dukrą, kuri kiauras dienas sėdi namie ir neturi draugų, vyrą, kuris negali atlikti net menkų buities darbų, nes namo grįžta pavargęs. Be to, dar reikia gelbėti jaunėlį brolį, nes jo kišenėse ūžauja vėjai, bendradarbę, kurios vyras beprotiškai pavydus ir kelia skandalus, kai ji lieka dirbti viršvalandžių, alkoholiu piktnaudžiaujančią draugę…

"Veido" archyvas

Žodžiu, kitus noriai gelbėjame ir guodžiame, o savuosius rūpesčius, tikslus ir norus pamirštame iki viskas “apauga pelėsiais ir kerpėmis”. Aukojame savo laiką, jėgas dėl kitų, atsisakome savo pomėgių (pvz. nesimokome skambinti gitara, neskaitome knygų, nebėgiojame rytais, nekeliaujame, nesilankome parodose, grožio salonuose ir t.t.) dėl žmonių, kurie už tai net nepadėkoja? Nejaugi rūpintis ir jaudintis dėl kitų – mūsų šventa pareiga? Ir kodėl darome gerus darbus, jeigu pačioms nuo to – tik blogiau? Priežasčių, kodėl esame tokios paslaugios, yra nemažai…

Kas už ką atsakingas

“Rasele, paimk šiandien Tomą iš darželio. Juk esi jo mylimiausia teta, vaikas tavęs pasiilgo”, – paskambina sesuo. Ji moka jumis manipuliuoti, žino, kokį klavišą paspausti, kad tą pačią sekundę išpyškintumėte: “Žinoma, su malonumu pasirūpinsiu sūnėnu. O tu restorane gali užtrukti tiek, kiek reikia…” Nes galvojate: “Jei nepadėsiu aš, tai kas?” Kad tai griauna jūsų planus, prisimenate tik po penkių minučių, nes … tenkinti visus vyresnėlės norus esate įpratusi nuo vaikystės.

Arba štai draugė prašo paskolinti pinigų, nes vakarėliui nori nusipirkti prašmatnią suknelę. Algos dar negavo, santaupų neturi. Įsijaučiate į bičiulės išgyvenimus ir atiduodate jai visus pinigus, stropiai sutaupytus kelionei – tiek to, į šiltus kraštus nuskrisite vėliau…

Kitą dieną vyras puola ant kelių maldaudamas, kad paglobotumėte jo senyvą tetulę. Na tą, kuri neseniai žadėjo užrašyti jums butą miesto centre. Sutuoktinis, vargšelis, laiko neturi, todėl jūs – vienintelė, galinti pasirūpinti giminaite.

Sutinkate – juk nepaliksi žmogaus likimo valiai. O moteriškė pasitaiko ne iš tyliųjų: išpasakoja jums apie visas savo ligas, atskleidžia planus, kaip atkeršys kaimynei, kurios šuo skalija kiauras dienas, pasipiktina valdžia ir t.t. Norėtumėte pagaliau susitikti su drauge ar nueiti į sporto klubą (turite abonementą), tačiau užuot pagalvojusi apie save, jau visą mėnesį net liežuvį iškišusi lakstote maršrutu: darbas–tetulė–namai… Nedrąsiai prašote anytos, kad bent retsykiais aplankytų savo sesę, pasiūlote paieškoti jai slaugės. Deja, užuot puolusi padėti, moteriškė pasipiktina, kad esate begėdė ir beširdė. Taigi giminaitė tebėra jūsų globotinė…

Nejaugi gerumas – baisi moteriška nepagydoma liga?

Kodėl sakome “taip”, kai iš tikrųjų norisi ištarti “ne”:

• Klaidingai įsitikinusi: turiu pinigų, laisvo laiko, vadinasi, privalau visiems padėti. Tikrai ne! Esate laisvas žmogus, todėl turite teisę pati nuspręsti, ką veiksite laisvalaikiu ir ką darysite su savo pinigais – aukosite labdarai ar prisipirksite skanaus maisto ir suknelių. Žinoma, iš pradžių tikriausiai grauš sąžinė, nes kas nors išvadins bejausme ir egoiste. Neišsigąskite, juolab nesijauskite kalta, jeigu prašytojas apsiašaros ar pažadės nutraukti santykius. Dėl savo norų neprivalote nei kam nors teisintis, nei prašyti leidimo juos įgyvendinti. O aplinkiniai turi patys už save atsakyti. Beje, įsižeisti ar ne, kai atsisakysite padėti, – jų reikalas…

• Bijote, kad be jūsų pagalbos aplinkiniai iš tiesų pražus. Išties nelengva liautis gelbėjus – tada atrodo, kad nusigręžiate nuo žmogaus. Tačiau kartais geriau nepadėti ir leisti žmonėms patiems pamėginti išspręsti savo problemas. Jeigu nuolat pildote draugų, artimųjų pageidavimus, norus ir prašymus, jie neieško kitos išeitis ir pasikliauja beribiu jūsų gerumu. Jiems – gerai, patogu. O jums? Tikriausiai ne… Tad ir neapsikraukite svetimais rūpesčiais, nuoširdžiai prisipažinkite pati jų turinti ir nesugebanti atsikratyti…

• Giliai širdyje tikitės dėkingumo. Sakoma: “Gerais darbais kelias į pragarą grįstas…” Šiuose žodžiuose tikrai yra tiesos – juk naivu tikėtis, kad už gerumą tuo pačiu ir bus atsilyginta… Vienas pamirš padėkoti, kitas pasipiktins, kad aukojatės per mažai, sušnypš, kad jūsų pagalbos nė neprašė ar ramiai užlips ant galvos ir tikins, kad dėl to netgi turėtumėte jaustis laiminga. Nusimeskite šią naštą be sąžinės graužimo!

• Nemokate pasakyti “ne”. Stringa šis žodelis gerklėje, nes artimuosius ir draugus bijote įskaudinti, supykdyti ar įžeisti. Be to, jaučiatės labai blogai, kai kas nors ima manyti, jog esate blogas žmogus – priklausote nuo aplinkinių nuomonės. Telieka vaidinti šventąją, kuri su viskuo sutinka, niekam neprieštarauja, niekuo nesipiktina ir visiems padeda. Kitaip tariant, renkatės gerus, bet ne nuoširdžius santykius.

Deja, visiems vis tiek neįtiksite. Prisiminkite posakį: “Kitus reikia mylėti taip, kaip save pačią.” Jeigu nuolat žeminatės, kitiems net nekyla pagunda jus pamilti… Išdrįskite pasakyti “ne” ir dėl to jokiu būdu nesiteisinkite. Nepadėti žmogui – nereiškia nuo jo nusigręžti. Žinoma, nebus lengva bendrauti su žmogumi, kuris pyksta ant jūsų, bet vėliau įsitikinsite, kad žmonės labiau gerbia ir mėgsta tuos, kurie jų negelbėja…

Išmokusi sakyti “ne” labai greitai suprasite, kas jus iš tikrųjų vertino, o kas jumis naudojosi.

Šeimos ašis

Rūpintis kitais – neabejotinai dora ir kilnu. Bėdos prasideda tada, kai už kitus daroma tai, ką jie privalo atlikti patys. Turima galvoje ypatinga gerumo rūšis – motiniškumas, kuomet moteris jaučiasi už visus atsakinga, o save suvokia kaip šeimos gelbėtoją, be kurios visi tiesiog prapultų (dulkės liktų nenuvalytos, šuo neišvestas, pamokos neparuoštos, drabužiai neišlyginti ir t.t.). Tokios žmonos vyras nežino, iš kur šaldytuve atsiranda produktų, o spintoje – švarių marškinių. Jis pasiskundžia: “Šakutę padavei, o peilio – ne”, – ir moteris paknopstom į virtuvę jos atnešti. Juk ruošti vakarienę, padengti stalą, nurinkti ir išplauti indus – jos pareiga. Pavalgęs vyras išsitiesia ant sofos, o rūpestingoji žmona palinksta ties nešvarių indų stirta – negi vyras plaus indus, kai šeimoje yra moteris? Be to, jis to daryti nė nemoka…

Jos vaikai elgiasi panašiai. “Kur mano kojinės? O kur balti marškiniai?”, – niršta į šimtadienį susiruošęs abiturientas. “Mama, būk gera, išlygink suknelę”, – prašo dukra, nes pati esą nemokanti. Kitaip tariant, be žmonos ir mamos šioje šeimoje – nė žingsnio…

Dažnai tokia motiniška moteris dėl šeimos netgi paaukoja karjerą (kas skalbs, plaus grindis, jeigu ji dirbs?), tačiau kone kasdien apie tai primena: “Tik dėl jūsų…” Kitaip tariant, jeigu ne vyras ir vaikai, ji būtų tapusi medicinos mokslų daktare, verslininke ar profesore…

! Dažniausiai tokia moteris tik apsimeta auka. Iš tiesų kadaise ji pati nusprendė, kad laikys visus keturis namų kampus, nes siekė būti pagrindinė šeimos ašis. Juk namai – vienintelė vieta, kur ji gali jaustis nepakeičiama, nugalėtoja.

Jeigu taip elgiasi jūsų mama ar anyta, žinokite, kad jos aimanos, esą paaukojo savo gyvenimą dėl šeimos, netikros. Ir būkite joms atlaidi…