Nors labiausiai besidalijančių šalių sąraše Lietuva atsiduria tik 105 vietoje, pastaraisiais metais didėjantys suteiktos paramos, savanorių ir socialinių iniciatyvų skaičiai rodo, kad ir lietuviai nori būti socialiai atsakingi.

Insulino ir jo švirkštimo prietaisų gamybos įmonėje „Novo Nordisk“ projektų vadove dirbanti danė Louise Bruun Joergensen tris kartus per savaitę – du kartus darbo dienomis ir vieną kartą šeštadieniais – oficialius darbinius drabužius iškeičia į sportinę aprangą ir vyksta mokyti mergaičių žaisti tinklinio. Dirbti neatlygintinai mergaičių tinklinio trenere danei atrodo natūralu: kai ji pati dar buvo moksleivė, jos tinklinio treneriai taip pat dirbo savanoriškais pagrindais.
„Ši savanoriškumo tradicija keliauja iš kartos į kartą, nes tokia veikla praplečia žmonių bendravimo galimybes, leidžia susipažinti su naujais bičiuliais. Tiesiog malonu įnešti nedidelį indėlį visuomenės labui ir padėti tobulėti mergaitėms ne tik sportiškai, bet ir tobulinant jų gebėjimą būti visumos dalimi“, – kas skatina savo laiko skirti visuomeninei veiklai, aiškina Louise.
Savanorystės tradicijos Danijoje itin stiprios, o į neatlygintiną veiklą įsitraukę visų amžiaus grupių danai. Louise padėjėjas – devintos klasės mokinys, žaidžiantis vyresnių moksleivių komandoje, o Louise uošviai taip pat bent kartą per savaitę skiria laiko savanoriškai visuomeninei veiklai. Eurobarometro duomenimis, Danijoje savanoriškais pagrindais dirba 43 proc. gyventojų, o įvairių nevyriausybinių organizacijų šioje šalyje veikia apie 100 tūkst. Vidutinis savanoris Danijoje per mėnesį neatlygintinai dirba apie 17 valandų.
„Mažiausiai kartą per savaitę savanoriauja turbūt didesnė dalis danų, dirbdami savanoriškais pagrindais. Danija ir apskritai Skandinavija vadinama bendrijų kraštu. Į bendrijas arba nevyriausybines organizacijas žmonės buriasi pagal profesinius interesus arba pomėgius. Vienur žmonės buriasi norėdami nuveikti filantropinių visuomenei reikalingų darbų, kitur tiesiog norėdami pabūti kartu, pasidalyti patirtimi“, – pastebi Danijoje gyvenanti Reda Mieldažytė, dirbanti lietuvių kalbos mokytoja prie Kopenhagos savivaldybės ir aktyviai dalyvaujanti Danijos lietuvių bendruomenės veikloje.
Beje, R.Mieldažytė pažįsta labai daug danų, kurie rūpinasi ir Lietuvos reikalais. Pavyzdžiui, Vilniaus–Olborgo draugijai priklausančios danų šeimos nuo pat nepriklausomybės atkūrimo kviesdavosi vasaros atostogų ir finansiškai rėmė Lietuvos vaikų namų auklėtinius.
Danai ne tik mielai dirba neatlygintinai, bet ir aukoja pinigus. Pasaulio aukojimo indekso („World Giving Index“) duomenimis, Danijoje net 70 proc. gyventojų skiria pinigų labdarai – tai vienas didžiausių skaičių pasaulyje, o ši šalis bendrame dosniausių pasaulio šalių reitinge užima dešimtą vietą.
Iki tokio įsitraukimo į pilietinės visuomenės kūrimą, kaip Danijoje, lietuviams dar toloka. Pasaulio aukojimo reitinge lietuviai užima 105 vietą iš 145-ių. 2012 m. pabaigoje paskelbtas tyrimas atskleidė, kad Lietuvoje aukoja tik apie 20 proc. gyventojų, savanoriauja 11 proc., o nepažįstamiems prireikus pagelbėja 36 proc. Pirmoje vietoje šiame reitinge atsidūrusioje Australijoje aukoja net 76 proc. gyventojų, savanoriškais pagrindais dirba 37 proc., o nepažįstamiems padeda 67 proc. piliečių.
Vis dėlto, nors aukštomis vietomis reitinguose pasigirti dar negalime, Lietuvos nevyriausybininkai pastaraisiais metais pastebi ryškių teigiamų tendencijų – noras prisidėti prie visuomenės gerovės stiprėja ir Lietuvoje.

Rėmėjus iš užsienio pakeitė vietiniai

Statistikos departamento duomenys rodo, kad Lietuvoje aukojama vis gausiau. 2001 m. šalyje suteikta 232 mln. Lt, o 2011 m. – jau 362,4 mln. Lt paramos, tačiau svarbiausias pokytis – pasikeitė paramos teikėjas. Prieš dešimtmetį skurstančius lietuvius daugiausia gelbėjo užsienio organizacijos, o šiandien pagrindiniai geradariai jau yra šalies verslas ir gyventojai. Pavyzdžiui, 2001 m. Lietuvos įmonės paaukojo 61,6 mln. Lt, gyventojai – 3,8 mln. Lt, o po dešimties metų – jau kelis kartus daugiau: 2011 m. Lietuvos įmonės paramai skyrė 264 mln. Lt, gyventojai – 31,3 mln. Lt.
„Anksčiau, ypač pirmaisiais atgimimo metais, mūsų organizacijos veiklai didelę įtaką darė išeivijos lietuviai ir katalikiškos socialinės pagalbos organizacijos iš Vakarų Europos – skirdavo tiek finansinę paramą, tiek daiktų, o dabar vis didėja vietinės paramos dalis. Prisideda privatūs asmenys, vis dažniau atsiliepia įmonės. Anksčiau net neateidavo mintis, kad galima kreiptis į lietuviškas verslo įmones, o pernai prieš rugsėjo 1-ąją surengėme pagalbos neturtingoms šeimoms akciją „Pripildyk vaiko kuprinę gerumu“ ir prašėme paaukoti mokyklinių prekių. Įmonės labai noriai atsiliepė, o viena net kelis šimtus gerų kuprinių paaukojo“, – pokyčius visuomenėje pastebi organizacijos „Lietuvos Caritas“ generalinis direktorius Robertas Grigas.
Kasmet vis didesnį gyventojų ir įmonių norą paremti, padėti ar bendradarbiauti jaučia ir maisto produktus iš gamintojų bei prekybininkų surenkančios ir skurstantiesiems juos išdalijančios labdaros organizacijos „Maisto bankas“ direktorė Deimantė Žebrauskaitė. Praėjusių metų statistikos dar nėra, bet D.Žebrauskaitė tikina, kad rezultatai bus ne blogesni nei 2011 m., kai buvo išdalyta 4191 tona maisto, kurio vertė – 17,3 mln. Lt. 2010 m. buvo išdalyta 2529 tonos maisto, verto 10,1 mln. Lt. Sulaukdamas tokios paramos “Maisto bankas” šiuo metu reguliariai gali paremti apie 60 tūkst. žmonių.
Suskaičiuoti visus aukotojus vargiai įmanoma, todėl, skirtingų apklausų duomenimis, aukojančiųjų Lietuvoje yra nuo kelių iki keliasdešimties procentų. Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenimis, iki 2 proc. gyventojų pajamų mokesčio (GPM) labdarai ir paramai perveda apie pusę milijono gyventojų, tačiau į šį skaičių patenka ir remiantieji politines partijas, ir savo darboviečių visuomenines organizacijas, tad tikruosius filantropus išskirti sudėtinga. Pervesdami iki 2 proc. GPM labdarai ar paramai, didžioji dalis gyventojų skiria iki 100 Lt – tokių yra 363,6 tūkst. ir 100–200 Lt – tokių 92 tūkst. Daugiau nei 5 tūkst. Lt perveda tik 121 Lietuvos gyventojas.
Šiandien gausiausiai lietuviai aukoja paveikti emociškai – sujaudinti jautrių reportažų per televizijų rengiamas paramos akcijas ar išgirdę skaudžią istoriją. Tuomet aukoja ir provincijos vietovių gyventojai, ir pensininkai, ir studentai. R.Grigas prisimena atvejį, kai Panevėžio rajone pas ūkininką dirbusiam našlaičiui šienapjove buvo nupjautos rankos. Kai vietinis „Caritas“ paragino žmones aukoti, kad būtų galima nupirkti šiam vaikinui užsienio gamybos protezus, žmonės gausiai atsiliepė ir protezai jaunuoliui buvo nupirkti.
Nepabosta gyventojams ir tradicinės gerumo akcijos per televizijas: per dešimtąją TV3 televizijos ir SEB banko organizuojamą „Išsipildymo akciją“ našlaičiams paaukota per 2,1 mln. Lt – vien per „Išsipildymo akcijos 2012“ paramos koncertą gruodžio 15-ąją iš skambučių paramos telefonais surinkta beveik 800 tūkst. Lt.
Nors lietuvių aukojimas tik trumpąja SMS žinute per pompastiškus televizijų surengtus koncertus toli iki tikrosios filantropijos, Maltos ordino humanitarinių projektų ir komunikacijos vadovas Arvydas Bružas mano, jog tai, kad daugiausiai suaukojama po 2 Lt iš paprastų žmonių, labai svarbu – tai rodo mūsų visuomenės gailestingumą ir pasirengimą padėti.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-2-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.