Jis visą gyvenimą ieškojo to, kas žmonėms visais laikais rūpėjo labiausiai. O suradęs siekė moksliškai pagrįsti ir paaiškinti. Kalbininkas, semiotikas, mitologas Algirdas Julius Greimas tarsi suaugęs su žodžiu „prasmė“. Ypač dažnai ir „prasmė“, ir „Greimas“ skambėjo aną savaitę Kaune, kur susirinko XIII pasaulinio semiotikos kongreso dalyviai. Atkaklūs giliųjų prasmių ieškotojai vėl pagerbė A.J.Greimą – vienintelį lietuvį, sukūrusį pasauliniu mastu reikšmingą mokyklą.

Inga JARMALAITĖ

A.J.Greimas gimė 1917 m. kovo 9 d. Tuloje, Rusijoje, kur Pirmojo pasaulinio karo metais kartu su kitais karo pabėgėliais įsikūrė Juliaus ir Konstancijos Greimų šeima. Gimęs sūnus jiems buvo antras vaikas. Karui pasibaigus Greimai grįžo į nepriklausomybę paskelbusią Lietuvą. A.J.Greimo vaikystė prabėgo Kupiškyje, kurio gimnazijoje jo tėvas dėstė lietuvių kalbą, dailyraštį, aritmetiką, o mama mokykloje dirbo raštvede.

Vasaras jis leisdavo kaime, kuriame tebebuvo gyvi senieji papročiai, ir dirbdavo įvairius darbus: jam teko ir gyvulius ganyti, ir šienauti, ir į naktigones joti. A.J.Greimo žodžiais tariant, Lietuvos kaimas iki pat 1930 m. tebegyveno devynioliktu amžiumi, jame tebebuvo tikima laumėmis, žaltvykslėmis, prietarais, gyvavo sakmės, padavimai, mitai. Visus lietuviškame kaime patirtus pojūčius, išgyvenimus jis lyg kraitį vėliau išsivežė su savimi.

„Iš Lietuvos aš turbūt beveik viską ir atsivežiau: aukštaitišką vaikystės kaimo kvapą, suvalkietišką ambiciją ir užsispyrimą, vokiškos kultūros – filosofijoje, istorijoje – elementus, skandinavų ir slavų „dvasios“ supratimą: tai vis buvusios Romos imperijos tautoms nesuprantami dalykai“, – yra sakęs A.J.Greimas.

Kaimas tapo ta atrama, kuri vėliau paskatino imtis lietuvių mitologijos rekonstrukcijos, į ją sudėti semiotikos mechanizmus, bet sykiu išlaikyti gyvą ryšį su Lietuvos kaimu, jo buitimi.

1927 m. A.J.Greimas baigė Kupiškio progimnaziją ir persikėlė į Šiaulius, kur mokėsi berniukų gimnazijoje. 1931 m. šeimai persikėlus į Marijampolę ėmė lankyti vieną geriausių to meto gimnazijų – Rygiškių Jono. Nuo 1934-ųjų Vytauto Didžiojo universitete studijavo teisę, įstojo į studentų organizaciją „Neolituanus“, kurios tikslas – saugoti ir ginti Lietuvos nepriklausomybę. Po metų gavęs stipendiją išvyko į Grenoblį mokytis prancūzų kalbos, kurią vėliau ketino dėstyti Lietuvoje sumanytuose steigti prancūzų licėjuose, studijavo kalbotyrą.

Anot paties A.J.Greimo, antraisiais buvimo ten metais jis įsimylėjo Prancūziją, bet Europoje vėl ėmus tvenktis karo debesims 1939 m. grįžo į Lietuvą atlikti karo tarnybos. Iki 1944 m. A.J.Greimas gyveno Lietuvoje: mokytojavo Šiauliuose, įsitraukė į antinacinę, antisovietinę veiklą, vėliau persikėlęs į Kauną aktyviai įsiliejo į Lietuvos laisvės kovotojų sąjungą, savo publikacijomis, organizaciniu darbu prisidėjo prie pogrindinio laikraščio „Laisvės kovotojas“ leidybos, bet gestapas aptiko pogrindines Kauno spaustuves.

Suvokdamas laisvo žodžio galią okupacijos metais A.J.Greimas subrandino idėją leisti kultūrinį žurnalą, kurį su aiškia aliuzija į ankstesnį tautos budinimą pavadino „Varpai: literatūrinis visuomeninis almanachas“. Prie knygos storumo almanacho leidybos prisidėjo apie 30 autorių, jame pasirodė ir pirmosios 

 A.J.Greimo publikacijos. Šiame žurnale spausdintame esė „Servantesas ir jo Don Kichotas“ A.J.Greimas klausė, kokia prasmė buvo kovoti prieš vokiečius, jeigu po to grįžo rusai. Kaip vėliau pats pripažino, jo, kaip žmogaus ir mokslininko, posūkis į prasmės paieškas buvo nulemtas ir jo tėvynės bei šeimos istorinių kataklizmų.

1941 m. birželį sovietų valdžia jo tėvus atskyrė ir ištrėmė. Tėvas, su kuriuo jis jautė ypatingą ryšį, mirė tremtyje 1942 m. sausį, motinai į Lietuvą buvo leista grįžti po Stalino mirties.

„Kaip tas karas pasibaigs, man jokių abejonių nebuvo. Rusai eina į Berlyną – kokias čia tu rezistencijas suorganizuosi? Kai nebebuvo ką veikti, aš išvykau“, – savo atsiminimuose rašė A.J.Greimas, 1944 m. liepą palikęs Lietuvą ir aplinkkeliai išvykęs į Paryžių. Prancūzijoje tęsė rezistencinę veiklą, dalyvavo lietuvių emigrantų politinėje veikloje, rašė į Amerikos lietuvių leidinius, domėjosi kultūriniu ir politiniu gyvenimu sovietų okupuotoje Lietuvoje, palaikė ryšį su keletu Lietuvos rašytojų, menininkų.

1948 m. Sorbonoje apgynė habilituoto daktaro disertaciją „Mada 1830-aisiais“. 1950–1958 m. dėstė Aleksandrijos (Egiptas), 1958–1962 m. Ankaros ir Stambulo (Turkija) universitetuose, 1962 m. grįžo į Prancūziją ir ėmė dirbti Puatjė universitete.

1960 m. drauge su bendraminčiais įkūrė Prancūzų kalbos tyrimų draugiją. Nuo 1965 m. vadovavo Paryžiuje vykusiam semiolingvistinių tyrimų seminarui, kurio pagrindu susiformavo Paryžiaus semiotikos mokykla, kitaip dar vadinama greimiškąja (pranc. „greimasienne“) semiotikos mokykla. 1965–1968 m. ėjo Tarptautinės semiotikos asociacijos generalinio sekretoriaus, 1969–1971 m. – Tarptautinio semiotikos ir lingvistikos centro Urbine (Italija) mokslinio vadovo pareigas.

A.J.Greimas pirmas pasiūlė reikšmę analizuoti kaip pasakojimą, nes reikšmė, anot jo, ne vienetinis dalykas, o ilgų pasakojimų (naratyvų) rezultatas. Sukūrė bendrąją reikšmės teoriją, tinkamą ne tik literatūrai nagrinėti, ir ją išdėstė devyniose prancūzų kalba išleistose knygose (pati pirmoji –1966 m. pasirodžiusi „Struktūrinė semantika“). Praturtino semiotiką diskurso, semiotikos kvadrato, prasmės izotopijos, semiotinės struktūros, naratyvinės gramatikos, semiotinio veiksmo ir vyksmo, semiotinės komunikacijos, modalumo, kompetencijos ir kitomis sąvokomis. Semiotinius metodus pritaikė kalbos, istorijos, pasakos, mito, literatūros kūrinio analizei atlikti.

Jo idėjos rado bendraminčių ne tik Europoje, bet ir Kanadoje, JAV, Meksikoje, Argentinoje, Brazilijoje, Venesueloje, Kinijoje, Pietų Korėjoje, Japonijoje, įvairiose Afrikos šalyse.

Mirė 1992 m. vasario 27 d. Paryžiuje. Tų pačių metų gegužės 25 d. urna su jo palaikais palaidota šeimos kape Kaune.

Paskutinis jo su Lietuva susijęs sumanymas – Vilniuje surengti tarptautinį kolokviumą „Estetika ir kasdienis gyvenimas Europoje“. Šis kolokviumas įvyko, bet jau po A.J.Greimo mirties – 1992 m. rugsėjį. Kolokviumo metu buvo paskelbta, kad Vilniaus universitete atsiras Algirdo Juliaus Greimo semiotinių studijų centras, kuris šiandien telkia daugumą A.J.Greimo tradicijos tęsėjų ir yra pagrindinė semiotinių idėjų kalvė Lietuvoje.

Šaltiniai: semiotika.lt, greimas.eu, A.J.Greimas „Iš arti ir iš toli“, Thomas F.Brodenas „Algirdo Juliaus Greimo biografijos kontūrai“, vaizdo įrašai ir kt.