Pats paklausiausias “Veido” numeris kiekvienais metais būna tas, kuriame skelbiamas gimnazijų reitingas. Tikėtina, kad ir šis bus toks pat, nes vaikams, tėvams, galbūt ir mokytojams tokia informacija labai reikalinga ir naudinga.

Juk Švietimo ir mokslo ministerijai visos mokyklos ir gimnazijos geros, o mokymo kokybė jose itin aukšta. Jei jau jos įveikė formalių reikalavimų kartelę ir tapo gimnazijomis, vadinasi, yra panašaus lygio, tad vaikai, baigę gimnazijas skirtinguose regionuose, gauna panašų žinių bagažą ir gyvenimui yra parengiami iš esmės panašiai.
Bet tie, kurie tas gimnazijas lanko, ar tie, kurie gimnazijas savo vaikams parenka,  yra kažkokie keistuoliai, nes mano, kad gyvenime viskas yra visiškai kitaip nei Švietimo ir mokslo ministerijos raštuose. Nuojauta jiems kužda, kad vienos gimnazijos kitas pranoksta kelis ar keliolika kartų, todėl jie ir nori gauti nešališkų gimnazijų palyginimų, taip pat duomenų, kaip skirtingų mokyklų abiturientams sekasi laikyti egzaminus bei stoti į aukštąsias mokyklas. Ir tokie jų norai tikrai nėra ufonautiški, o kaip tik labai įžvalgūs ir išmintingi.
Jei tėvai mato, kad iš vienos gimnazijos 60 proc. abiturientų įstoja į aukštąsias mokyklas ir į norimas specialybes, o iš kitos tik 10 proc., arba jei sužino, kad vienos gimnazijos 50 proc. abiturientų per lietuvių kalbos ar matematikos egzaminus gavo 90–100 balų, o kitos gimnazijos tokių abiturientų – nulis procentų, tai jie daro išvadas. Natūralu, kad tos išvados nepatinka kai kurių gimnazijų direktoriams ar mokytojams, nes tokiose gimnazijose mokinių skaičius elementariai mažėja. Taigi mažėja ir mokinio krepšelių bei apskritai pinigų. Kitaip tariant, mokykla ritasi žemyn.
Mes, gimnazijų reitingo rengėjai, nuolat girdime priekaištų, kad kelios mokyklos susirenka gabiausius Lietuvos vaikus, tad natūralu, jog atsiduria pirmose reitingo vietose. Ir tai esą joks mokyklų direktorių ar mokytojų nuopelnas. Gerai, bet mums niekas netrukdo ignoruoti pirmajame trejetuke esančių mokyklų ir lyginti įprastų tradicinių gimnazijų. Tarkime, ketvirtoje vietoje esančios Vilniaus Žirmūnų ar penktoje atsidūrusios Vilniaus M.Biržiškos gimnazijos ir 445-oje vietoje esančios Vilniaus Senamiesčio vidurinės mokyklos. Jų struktūra, filosofija ir finansavimas panašūs, o rezultatai skiriasi stulbinamai.
Būtent šios prastos mokyklos, taip pat ir prastos aukštosios mokyklos niokoja švietimo įstaigų reputaciją Lietuvoje. Jos, taip pat ir Švietimo bei mokslo ministerija, atsakingos dėl to, kad tik 9,6 proc. sociologų apklaustų Lietuvos gyventojų yra patenkinti Lietuvos švietimo sistemos darbu, o 63,2 proc. – nepatenkinti. Podažniai tenka girdėti, kad dabartiniai vaikai ir jų tėvai nebežino, ko nori. Iš tikrųjų jie tikrai žino, ko nori: jie nori kokybės, žinių, pažangių ir savo darbą mėgstančių mokytojų, išmanių mokymo priemonių, naujoviškų mokymo metodų, geros atmosferos mokykloje ir pan., bet daug kur viso to nesulaukia.