"Veido" archyvas

Laiko nesustabdyt… – ne taip seniai dainavo grupės “Kastaneda” lyderis, prodiuseris Lukas Pačkauskas. Tačiau kasdienybėje jis vis dėlto norėtų tą laiką sustabdyti ir dažniau padūkti su sūnumi Matuku. Kita vertus, pasak Luko, žiemą tas laikas galėtų bėgti ir prabėgti net greičiau… Žinoma, jei ta žiema nėra tikra, kai aplink vien balos ir purvas.

Man patinka tikra lietuviška žiema, tik tokia retai pasitaiko mūsų šalelėj. Gal todėl taip greitai ateina akimirka, kada pradedu ilgėtis šilumos. Esu tiesiog įsimylėjęs kalnus, kur žiema yra tokia, kokia aprašoma knygose – saulė, šaltukas, švarus sniegas ir gaivus oras. Todėl kiekvienais metais aš ir manoji Vitalija, kol kas dar be mažojo Matuko, vykstame į kalnus paslidinėti. Tikimės, kad kitąmet ir sūnų pavyks pastatyti ant slidžių. O dabar jis žiema džiaugiasi kieme su seneliais, kurie jį kaip reikiant išjudina – eina pasivaikščioti, žaidžia su sniegu. Tų žiemiškų atrakcijų norėtųsi ir daugiau. Tačiau dėl laiko stokos ir darbų gausos mums patiems ne visada pavyksta kartu su Matuku išbėgti į kiemą.

Kai buvau mažas…

Kone nuo ryto iki vėlumos džiaugdavausi sniegu. Pamenu, kai buvau toks kaip dabar Matukas, turėjau nuostabią auklę, su kuria labai mėgau žaisti karą. Būdavo – aš šaunu, o jinai krinta į sniegą, vaidindama nušautąją. Ir taip darydavo tiek kartų, kiek aš į ją šaudavau…

Mano tėvai – entuziastingi orientacinio sporto gerbėjai. Vaikystėje jie visada stengdavosi mane ir seserį paimti į pirmąsias keliones užsienyje. Kartu su jais esu dalyvavęs ir ne viename orientacinio sporto čempionate, bet, deja, taip ir nesusidomėjau šia sporto šaka. Tačiau šios kelionės į svečias šalis mums su seserimi labai patikdavo. Tiesa, iš nuovargio linkdavo kojos, o vakarop tapdavome labai irzlūs, užtat tiek daug pamatydavome.

Saviveiklos vakarai ir chaotiški rytai

O ką veikiame ilgais žiemos vakarais? Dažnai tie vakarai ne tokie jau ir ilgi būna, jei aš esu apsikrovęs darbais, o Vitalija – mokslais. Tuomet Matukas supranta, kad tėveliai dirba, taigi daugiau užsiima saviveikla, kuri, reikėtų pasakyti, jam puikiai pavyksta! Piešia, dainuoja. Paskutinė namie skambėjusi daina “Geltona spalva – tai saulė, žalia – tai laukų spalva…” Tik vietoj “laukų” traukia “vaikų”. Be abejonės, kartais labai smagu sukristi į lovą ir visiems kartu žiūrėti nuotaikingą animacinį filmuką, juoktis, džiaugtis kartu praleidžiamomis akimirkomis. Tokių akimirkų norisi turėti kuo daugiau!

Kiek kitokie žiemos rytai – labiau primenantys chaosą nei ramų išsiruošimą iš namų. Kai už lango šalta ir tamsu, taip nesinori lipti iš lovos… Ir ne tik Matukui. Tada viską darome paskutinę akimirką ir paskubomis. Tik sūnui tas žodis “vėluojam” dar mažai ką reiškia. Todėl savaitgaliais, jei nebūnam išvykę, drybsome lovoje į valias ir žiūrime kone visus filmukus iš eilės…

Iš kiemo parsineštos žinios

Matukas – labai imlus vaikas, todėl kartais tenka tik pakoreguoti tam tikrą jo gautą informaciją iš aplinkos ir teisingai ją apibrėžti, kad suformuotume vertybes ir požiūrį į gyvenimą. Augant sūnui ir mums patiems pradėjo ryškėti vertybės, kurios anksčiau gal ir nebuvo tokios svarbios kaip dabar – kartu praleistas laikas, dėmesys vienas kitam ir pagarba.

Stengiamės nevartoti žodžio “negalima”. Verčiau greitai suregzti kokią istoriją, kodėl negalima, arba pasakom, kodėl kitiems vaikams galima. Pavyzdžiui, kad po karstynes kiti vaikai gali laipioti, nes jie jau dideli. Tada Matukas tik paklausia, ar ir jis užaugęs  galės daryti tą patį, kaip anie vaikai.

Kada šventė, kada darbas

Tikra tiesa, kad Kalėdos neturėtų tiek daug spalvų ir žavesio, jei ne vaikai. Jiems gimus ši gražiausia žiemos šventė tampa kur kas žaismingesnė. Štai ir mes visą gruodį “būrėme” apie Kalėdų Senelį – kaip jis visus metus stebi vaikus, ar jie buvo geri, klausė tėvelių, ir tada sprendžia, ar nusipelnė dovanų. O tada per Kalėdas nusileidžia pro kaminą ir jas atneša. Smagu matyti, kiek tos dovanos Matukui teikia džiaugsmo. Todėl stengiamės įvairiausių istorijų prisigalvoti kuo daugiau.

Kai kam žiema asocijuojasi su karnavalinių drabužių kūryba. Šiemet pirmąkart ir mums teko išties sudėtinga užduotis – sukurti barsuko kostiumą kalėdinei šventei darželyje . Reikėjo nemažai pasukti galvą, kaip tą padaryti, pagelbėjo ir auklėtojos. Tačiau už kostiumą labiau rūpėjo, kaip sūnui pavyks jam priskirtą eilėraštuką deklamuoti ir padainuoti. Jaudinausi labiau nei per savo grupės koncertą…

Visi žinome, kad atlikėjams šventės – tikra darbų griūtis. Man Naujieji metai neretai taip pat būna darbo diena. Todėl stengiamės jos labai nesureikšminti. Kas yra koncertas, sūnus supranta. Man išvykstant klausia, kada būsiu namie, prašosi paimamas kartu. Beje, kartą kartu važiavome į repeticiją naktiniame klube ir jam tai labai patiko. Matukas šoko, dainavo, judėjo, sunku buvo jį iš ten iškrapštyti. Auga tikras vakarėlių liūtas.

Nuo birbynės iki repo

O kada pats Lukas pamėgo muziką? Sako – nors ir augęs medikų šeimoje, abejingas muzikai niekada nebuvo, o nuo antros klasės ėmė lankyti dar ir muzikos mokyklą, pradėjo groti birbyne. Kodėl birbynė? “Jei būtų pasiūlę griežti smuiku, būčiau griežęs juo”, – įsitikinęs Lukas, vėliau išmokęs prakalbinti dar ir gitarą bei fortepijoną. – Nuo tada ir gyvenau muzika. O pirmąkart ant scenos užlipau maždaug prieš šešiolika metų, kai Lietuvoje šou verslas dar tik mezgėsi, o muzikinių grupių buvo mažai. Tai buvo išties geras laikas – kur kas labiau norėjosi lipti ant scenos nei gauti už tai pinigų.” O po maždaug šešerių metų kartu su reperiu Kipišu, kurį vėliau pakeitė televizijos realybės šou “Dangus” dalyvis Dūnis, sukūrė grupę “Kastaneda”, o ši žaibiškai su daina “Vakar vakare” išgarsėjo.

Repui ir klasikai ne pakeliui?

Vyresnės kartos atstovai, nemėgstantys repo, Luką pažino kiek vėliau, kai jis, likdamas ištikimas savo dainavimo stiliui, kartu su nuostabaus tembro tenoru Virgilijumi Noreika atliko dainą “Laikas”. “Kitose šalyse panašių sumanymų jau buvo. Tuo tarpu Lietuvoje tai buvo naujiena. Spontaniškai gimė muzika, Justas Mamontovas parašė žodžius. Beliko surasti, kas galėtų šią dainą atlikti – tai turėjo būti iškili asmenybė. Nedrąsiai pasiūlėme maestro ir šis, mūsų džiaugsmui, sutiko”, – negaili gražių žodžių dueto partneriui, nuostabaus balso savininkui Virgilijui Noreikai.

Eksperimentas, kaip klasikinė muzika skambės su šiuolaikiška, ne tik pasiteisino, bet ir viršijo visus lūkesčius. Pasak Luko, jie kartu daugybę kartų lipo ant scenos, o vėliau dar ir nusifilmavo videoklipe – taip vyresnioji karta sužinojo apie reperį, o jaunoji karta – apie maestro. Ir tai buvo nuostabu.

Įgyvendino seną svajonę

Ant laurų Lukas neužmigo. Jo galvoje ir toliau sukasi aibė sumanymų. O vieną jų – bendrą projektą kartu su Goda Sabutyte – šių dienų aktualijų muzikinį apipavidalinimą, jis pateikė ir žiūrovų teismui. Tiesa, ši idėja – netašyto reperio ir gražios, patrauklios dainininkės duetas gimė Stano. Jis visiškai atsitiktinai atrado ir Luko partnerę Godą, kai ši užėjo į studiją ir pabandė atlikti merginai skirtą partiją. Lukas džiaugiasi, kad šis sumanymas, kaip ir pirmasis, taip pat buvo sėkmingas, o nutrūko tik todėl, kad Goda susilaukė mažylės ir paskendo mamos rūpesčiuose. Taigi tai tikrai laikina ir šis projektas kartu su Goda tikrai nebus paskutinis. Šiandien pašnekovas ne tik skuba į koncertus, bet ir į įrašų studiją, kuria muziką kolegoms, televizijos projektams. O prieš trejus metus įgyvendino savo seną svajonę – įkūrė mokyklėlę, dabar joje kolegos moko dainuoti, šokti ir net vaidinti. “Šią idėją savyje nešiojau seniai, bet vis tai laiko nebuvo, tai salės, tai dar ko nors trūko. Norėjosi įkurti tokią mokyklą, kurioje būtų pateikiama mažiau teorijos, daugiau praktinių dalykų, o mokinys su mokytoju bendrautų betarpiškai. Norinčiuosius netgi stengiamės įtraukti ir į aktyvesnę veiklą, suteikiame galimybę užlipti ant scenos. O paklaustas, ar norėtų, kad ir jo sūnus pasirinktų muzikanto kelią, Lukas neslepia, kad Matui to nelinkėtų, nors jei matytų, kad turi klausą, yra gabus ir akys dega noru, sako padėtų. “Muzikanto duona nėra lengva. Šiandien gali būti dievinamas, bet niekada negali žinoti, kas bus rytoj”, – baigia pokalbį Lukas.