Penkių Lietuvos didžiųjų miestų lauko reklamos stenduose pasirodė pilki plakatai su trimis beždžionėlėmis, agituojančiomis viską matyti, girdėti ir pranešti. Kitaip nei iš jų įprasta tikėtis. Tai antikorupcinės organizacijos “Transparency International” Lietuvos skyriaus naujausia kampanija “Drąsus žodis”, kuria siekiama atkreipti dėmesį į pranešėjų apsaugos stoką mūsų šalyje. Apie šią iniciatyvą ir apie piliečių požiūrį į kovą su korupcija “Veidas” kalbėjosi su “Transparency International” Lietuvos skyriaus vadovu Sergejumi Muravjovu.

VEIDAS: Kodėl prireikė “Drąsaus žodžio” kampanijos?

S.M.: 2008-ųjų pabaigoje atlikdami Lietuvos korupcijos žemėlapio tyrimą, klausėme žmonių, ką jie mano apie piliečius, pranešančius apie galimos korupcijos atvejus. Mums patiems buvo svarbu suprasti, kokios visuomenės nuotaikos. Dažnai tenka išgirsti politikų, valstybės tarnautojų nuogąstavimų, esą mes skatiname keistą elgesį – skųsti, pranešinėti. Pasirodo, dauguma žmonių mano, kad piliečiai, pranešantys apie galimą korupcijos atvejį, yra pilietiškai aktyvūs ir drąsūs šalies gyventojai.

VEIDAS: Tačiau ar jie patys linkę tai daryti?

S.M.: Deja, pranešančių žmonių yra vos keli procentai. Kita vertus, Lietuvoje šiuo metu yra apie pusšimtį karštųjų pagalbos linijų, skatinančių ir kviečiančių žmones pranešti apie galimus nusižengimus ar korupcijos atvejus, nors labai dažnai pranešantieji nėra apsaugoti nuo persekiojimo ir tai jiems gali kelti abejonių. Iš tiesų kodėl kviečiama pranešti, jeigu žmogus gali sulaukti susidorojimo? Neįsiklausyti į tokius nuogąstavimus ir nieko nedaryti, kad jie jaustųsi saugesni, būtų netoliaregiška.

VEIDAS: Šių metų pradžioje Vyriausybė priėmė nutarimą dėl atlyginimo pranešėjams už vertingą informaciją pakeitimo. Gal žinote, ar kam nors jau buvo atlyginta?

S.M.: Mūsų žiniomis, niekam. Ne tik per šiuos metus, bet ir per visą nutarimo galiojimo laikotarpį nuo 2003 m. Bet kokia valdžios iniciatyva turi būti pagrįsta pasitikėjimu. Žmonės patikės, kad valdžia tikrai nori gero, kai pamatys, jog jie yra vertinami kaip piliečiai. Vyriausybės nutarimu žmonės skatinami pranešti, bet praėjo tie laikai, kai juos buvo galima maitinti pažadais. Pirmiausia jie turi jaustis saugūs.

VEIDAS: Ar liudytojų apsaugos įstatymo neužtektų?

S.M.: Pranešėjai nepatenka į šią kategoriją. Jų apsaugos įstatymas galėtų būti vienas iš tų įrankių, kurie padėtų piliečiams įsitraukti į šalies valdymą. Kai trūksta įrankių, lieka tik tušti žodžiai. Šiuo atveju matau, kad negalima sakyti, jog to ryšio tarp žmogaus ir valdžios atstovų nėra, bet jis be galo silpnas. Tyrimai rodo, kad žmonės apskritai dažnai nepasitiki valdžios institucijomis, ypač Seimu.

VEIDAS: Praėjusią savaitę europarlamentaras Leonidas Donskis “Veido” atskleistą su Seimo nariu Mantu Adomėnu ir 2,5 mln. Lt suma, Švietimo ir mokslo ministerijos skirta jo Demokratinės politikos institutui už universitetų reitingavimą, susijusią istoriją pavadino įžūlios korupcijos pavyzdžiu. Ar galima tikėtis deramos atomazgos?

S.M.: Manau, bet kuris politinis lyderis turi rodyti moralės pavyzdį. Negalima kalbėti apie permainas visuomenėje, jei lyderiai elgiasi atvirkščiai. Žiūrėkite, ką rodo tyrimų rezultatai: žmonių nuomone, korupcija Lietuvoje nėra baudžiama ir nesulaukia jokių sankcijų. Bet tai nėra kažkokia savybė, kurios neįmanoma išgydyti. Tai tiesiog prasto demokratinio valdymo padarinys, moralinio nuosmukio rezultatas.

VEIDAS: Jeigu leistina politikui, valdančiosios partijos atstovui, leistina ir visiems kitiems?

S.M.: Žmonės mato kyšį kaip efektyvų savo problemos sprendimo būdą. Pagal korupcijos suvokimo indeksą Lietuva yra pasiekusi 4,9 balo ribą ir niekaip neperkopia 5. Mums labai toli iki dešimtuko, arti kurio yra Skandinavijos šalys.

Vis dėlto bet koks pokytis priklauso nuo mūsų pačių. Dažnai žmonės nepagalvoja, ar tikrai reikia duoti kyšį policininkui, atsidėkoti gydytojui, ar verta vengti paklausti, kaip remontuojamas tavo daugiabutis. Čia tik smulkioji korupcija.

Valstybės tarnautojai sako, kad labiausiai paplitusi korupcijos forma yra nepotizmas – bičiulių ir giminių protegavimas. Tai daug sudėtingesnė, elitiškesnė korupcijos forma, čia nėra taip viskas aišku. Todėl ir reikia aiškių valdžios sprendimų, jų pagrįstumo, atskaitingumo, atvirumo, kad žmonės visada būtų pasirengę užduoti jiems rūpimus klausimus. O valdžia būtų visuomet pasirengusi atsakyti į bet kokį klausimą, kuris būtų susijęs su mokesčių mokėtojų pinigais. Logika tokia, kad bet kuris žingsnis gali būti patikrintas. Tai turėtų būti kaip savotiškas veidrodis, į kurį kasdien pasižiūri.

VEIDAS: Štai visuomenininkai – “ekspertai.eu” – vos ne kiekvieną dieną mėgina rodyti tą veidrodį. Bet ar Jums nesusidaro įspūdis, kad valdžia stengiasi šių veidrodžių nematyti?

S.M.: Demokratinė visuomenė reikalauja abipusės sąveikos. Taigi žmonės, rinkdami politikus į valdžią, neturėtų pasikliauti vien jų šūkiais. Pernai mane maloniai nustebino Didžiosios Britanijos parlamentarų išlaidų tyrimas, prasidėjęs vieno laikraščio iniciatyva. Mūsų parlamentarai irgi pradėjo daugiau viešai atskleisti informacijos, bet, žinoma, galėtų dar daugiau. Galėtų, pavyzdžiui, internete vesti dienoraštį, parodydami, kiek pinigų išleista.

VEIDAS: O kaip dėl viešųjų pirkimų viešumos? Ten sukasi daug didesnės pinigų sumos.

S.M.: Tą patį derėtų padaryti ir su jais. Balandžio viduryje Viešųjų pirkimų tarnyba pirmą kartą sudarė stambiausių perkančių organizacijų ir tiekėjų šimtuką. Geras pirmas žingsnis, bet jo neužtenka. Suprasti, kokie galimi ryšiai, kokios galimos sąsajos tarp vienų ar kitų perkančių organizacijų ir tiekėjų, kol kas neįmanoma ir tenka spėlioti. Ar nebūtų paprasčiau aiškiai pateikti informaciją, kad žmonėms, kuriems rūpi, kaip leidžiami pinigai, suprastų, kaip viskas vyksta. Tai drausmina, ypač kai kalbame apie mokesčių mokėtojų pinigus.

VEIDAS: Kokių turite konkrečių siūlymų dėl politinių partijų finansavimo?

S.M.: “Transparency International” siūlo atsisakyti partijų finansavimo iš juridinių asmenų. Latvija jau žengė šį žingsnį. Apskritai, turime piginti politinių partijų kampanijas, taip sumažindame korupcijos terpes. Per 2008 m. vykusius rinkimus į Lietuvos Seimą buvo išleista pustrečio karto daugiau pinigų negu 2004-aisiais. Kai Vyriausiosios rinkimų komisijos paklausėme kodėl, išgirdome, kad jeigu ne įstatymų pataisos, būtų išleista dar daugiau. Nėra jokios studijos, kuria būtų pagrįstas toks atsakymas.

VEIDAS: Tačiau, kaip neseniai rašė buvęs saugumo vadas Jurgis Jurgelis, visa tai labai fragmentiška. Štai prezidentė Dalia Grybauskaitė griežtai kalba apie korupciją, bet kas iš to?

S.M.: Prezidentės žodžiai – svarbi žinia visuomenei, kad šalies vadovei rūpi šis klausimas. Kita vertus, vien to neužtenka. Ekonominio nuosmukio pradžioje, kai dabartinė Vyriausybė atėjo į valdžią, sakiau, kad jų programa nėra kompleksiška. Daug fragmentiškų veiksmų, kurie galėtų būti efektyvūs, bet kova su korupcija veiksminga tik tada, kai matai visumą. Jeigu nusprendi didinti mokesčius, turi suprasti, kad verslas trauksis į šešėlį. O jam kontroliuoti pajėgumų nepadaugėjo.

VEIDAS: Kada bus atliktas naujas korupcijos žemėlapio tyrimas?

S.M.: Reikia tikėtis, kad jis bus. Norėtume suprasti, kurion pusėn pakrypo situacija. Pasaulyje tokie sociologiniai tyrimai – geriausias būdas atkreipti dėmesį į problemines sritis ir tendencijas. Neįmanoma abejingai reaguoti į Valstybinės mokesčių inspekcijos  pranešimus, kad 94 proc. skambinančiųjų praneša tik apie buvusią darbovietę ir apie galimus piktnaudžiavimus joje. Anot Darbo inspekcijos, pasikeitė ir pranešimų turinys – žmonės nepraneša apie sudėtingesnio turinio įtarimus. Informacijos srautas net Specialiųjų tyrimų tarnyboje sumažėjo. Dar 2008-aisiais 48 proc. STT bylų prasidėjo nuo žmonių pranešimų, o pernai tokių atvejų sumažėjo.

VEIDAS: Taigi grįžtame ten, nuo ko pradėjome. Ką “Transparency International” Lietuvos skyrius toliau darys?

S.M.: Toliau – pranešėjų apsaugos įstatymas. Rudenį paklausime parlamentarų, ką jie apie tai mano. Kita priemonė – didesnis atskaitingumas kalbant apie viešų lėšų naudojimą. Ta informacija turi būti pateikta.

Atrodo, kur kas daugiau dėmesio skiriame trumpalaikėms priemonėms, o konkrečių veiksmų, kaip keisti padėtį, nesiimame. Žmonės gali paklausti, o kokia nauda? Ji didžiulė. Pažiūrėkite, kiek skiriasi tiesioginės užsienio investicijos vienam gyventojui Estijoje ir Lietuvoje. Estija pernai jų gavo tris kartus daugiau negu Lietuva. Tarptautinės investicijų konsultavimo bendrovės vienareikšmiškai sako, kad korupcijos lygis šalyje – vienas pagrindinių rodiklių, skatinančių verslą investuoti į tą valstybę. Įvairių šalių praktika rodo, kad geresnis gyvenimas stipriai susijęs ir su skaidrumu, ir su atskaitingumu. O mes kaip tik to ir siekiame.