Kaip rašytojas virsta drakonologu, arba kodėl gyvenimas iš literatūros yra košmaras.

Iškart spaudžiu autorių prisipažinti: ar parašęs „Istorijas apie narsųjį riterį Tenksalotą ir drakoną misterį Kaindlį“ kartais nepasijuto esąs drakonas? „Pagavote… Yra tokia teorija. Kol rašiau, to nesupratau, tik jutau, kad abu personažai – tiek jaunasis riteris Tenksalotas, tiek senasis drakonas Kaindlis – man įtartinai simpatiški. Vėliau supratau, kad abu jie esu aš pats, tik vienas jaunystėje, kuri jau praėjo, o kitas – senatvėje, kuri ne už kalnų“, – dėsto Gintaras Grajauskas.
Taigi jaunystėje visi būname riteriai? „Taip, naujokai riteriai. Žaloki dar“, – neprieštaraudamas sutinka Gintaras.
O senatvėje, vadinasi, visi užsiauginame devynias galvas? „Tik kai kurie. Pusgalviai neužsiaugina“, – patikslina ramiu patyrusio drakonologo tonu.

Žmonės ir drakonai

Pasak G.Grajausko, ši knyga jam pačiam netikėta, atsiradusi be jokio įspėjimo: „Iki tol nebuvo nieko, ir staiga per penketą minučių atsirado ir istorijų apmatai, ir veikėjų vardai. Kol rašiau pirmąją istoriją, savo eilės galvoje laukė kelios kitos. Viskas klostėsi nuosekliai ir logiškai, tik bedėliojant drakono galvos truputėlį susikeitė vietomis. Tam, kad pirmiau būtų papasakota apie galvą girtuoklę, o vėliau apie galvą blaivininkę… Galiausiai apskritai pasimečiau tarp galvų numerių, nes niekad nebuvau stiprus matematikas.“
O tai, kad penktoji galva, kuri prisipažįsta besanti moteris, atsidūrė pačiame drakono centre – atsitiktinumas ar dėsnis? „Taip ir turėtų būti. Juk ji ir yra tikrų tikriausia moteris, nors kitos galvos turi tam tikrų įtarimų. Moteris su visais iš to kylančiais priekaištais vyriškam pasauliui“, – šypteli autorius.
Gintaras dėsto, kad žmogus yra kaip sliekas: jis realybę mato kaip tunelį, kurį pats prieš save išsirausia. O devynios drakono galvos turi galimybę plačiau apsižvalgyti. Ar žmogui tai nepasiekiama?
„Tikriausiai taip. Turbūt nėra tokių, kurie visumą jaučia kasdien, bet yra tų, kuriems visuma yra kažkada žybtelėjusi, nušvitusi ar dingtelėjusi. Ir vieno tokio žybtelėjimo paprastai užtenka, kad sutriktum ir kitaip matydamas toliau tuo pačiu tuneliu nebegalėtum eiti“, – liudija rašytojas drakonologas.
Knygos iliustratorė Lina Kusaitė, gyvenanti Briuselyje, jam kartą parašė: „Aš supratau, apie ką ši knyga. Ji apie tai, kaip pasiekti nušvitimą.“ Beliko pritarti dailininkės atradimui: tik atsargiai pataisė, kad svarbiau yra siekti, o ne pasiekti.
Yra dalykas, kurio drakonams galime besąlygiškai pavydėti, – tai apsauginis vožtuvas. Žmonės dažnai vartoja posakį: „nuleisti garą“, o drakonai prireikus jį iš tiesų nuleidžia, atidarydami specialų vožtuvą. Naudingas daikčiukas, ar ne? „Oi, koks reikalingas. Kiek žmonių gyvybių galėtų išgelbėti… Aišku, žmonės turi savo surogatinių vožtuvėlių: kas medituoja, kas “šnapsą” geria, kas po gamtą vaikšto. Visa tai – lėto veikimo vožtuvėliai. Tik jų poveikis ne toks garantuotas, kaip patraukus rankenėlę ir nuleidus garą“, – komentuoja Gintaras.
Tačiau tuomet galėtume klausti, kodėl kiekviena drakono galva pilna savų kompleksų: juk galėjo tiesiog imti ir patraukti rankenėlę… „Matyt, ir patraukia retkarčiais, antraip viena kitai gerkles perkąstų, šitokios skirtingos būdamos“, – tikina drakonologas.
Vis dėlto puiku, primenu, kad jos, visos devynios, sugeba dainuoti choru. Kai drakonas uždainuoja visas – tai turėtų būti didžiulė jėga! Tačiau taip tikriausiai retai nutinka… „Mhm“, – tyliai pritaria pašnekovas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-48-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.