Sausio 30-ąją Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras 25-ąjį gimtadienį minės su Ludwigo van Beethoveno Devintąja – Džiaugsmo simfonija. Vis dėlto kas slypės už šio šventinio džiaugsmo?

„Simfoninio orkestro amžiaus lyginti su žmogaus amžiumi veikiausiai neverta. Tikiuosi, kad Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras (LVSO) gyvuos ir po manęs, pasirodžius naujoms muzikantų ir dirigentų kartoms, kad ateis laikas, kai šis orkestras, kaip žymiausi Europos ir Amerikos kolektyvai, garbingai pasitiks savo šimtmetį ir dar tolesnius jubiliejus. Dvidešimt penkeri metai simfoniniam orkestrui, vertinant pasaulio kontekste, tikrai nėra daug, negalime lygiuotis nei su Leipcigo „Gewandhaus“, nei su Bostono simfoniniu orkestru, nei su „Berliner Philharmoniker“ ar „Wiener Philharmoniker“. Tačiau džiugu, kad radome sau deramą vietą Lietuvos muzikinėje kultūroje“, – pabrėžia Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro vadovas Gintaras Rinkevičius.
Neištveriu nepasmalsavusi, ar kartais kelių šimtmečių muzikavimo istorija orkestrams netarnauja vien kaip patogi etiketė, ar visuomet jų ilgaamžę patirtį realiai galima išgirsti nūdienos koncertuose. O maestro neabejodamas patvirtina – patirtis išties girdima. „Labai norėtųsi, kad ir Lietuvos klausytojai galėtų girdėti ką nors panašaus, bet kol kas tai tėra siekis ir svajonė. Klausantis minėtų žymių orkestrų, atlikimo kokybė tiesiog trykšte trykšta. Aišku, muzikantai – ne robotai, gali ir „Wiener Philharmoniker“ pirmas trimitininkas neišpūsti aukštos natos ar pirmasis valtornininkas „duoti kiksą“, bet vis tiek bendra orkestro skambėjimo kokybė bus jaučiama. O štai interpretacija – jau kas kita. Gali būti labai geras orkestras, bet labai neįdomi kūrinio interpretacija, kuri, aišku, labiausiai priklauso nuo žmogaus, konkretų vakarą stovinčio priešais orkestrą. Su stipriais orkestrais nebūtinai pasirodo patys žymiausi dirigentai. Tačiau kai prie pulto stodavo Leonardas Bernsteinas ar Herbertas von Karajanas, interpretacijos visuomet būdavo labai įtaigios“, – tvirtina dirigentas.
Žymiausiu nūdienos batutos meistru, kurio pasirodymų pasitaikius progai rekomenduotų jokiu būdu nepraleisti, G.Rinkevičius įvardija žydų kilmės dirigentą Danielį Barenboimą, Milano „La Scala“ teatro muzikos vadovą.

Orkestrų antrininkai

Toliau smalsauju: ar gandai apie tai, kad senomis tradicijomis besididžiuojantys orkestrai dažnai turi ne vieną, o kelis, nebūtinai vienodo lygio muzikantų sąstatus, kurie tuo pat metu koncertuoja skirtinguose pasaulio kraštuose, yra pagrįsti? Ar žymių orkestrų „antrininkai“ išties egzistuoja? Maestro netvirtina, kad ši tendencija būtų labai paplitusi, bet tokių pavyzdžių esama, o bene dažniausiai tuo pasižymi garsių operos teatrų orkestrai. Viešint Seule G.Rinkevičiui teko girdėti pasakojimų, kad gastrolių į Pietų Korėją buvo atvykusi anaiptol ne pagrindinė „Wiener Staatsopernorchester“ (Vienos miesto operos orkestro) sudėtis, ir vietos klausytojus, kurie tikėjosi kitokio lygio muzikos atlikimo, apgaulė papiktino.
„Muzikantai tokiu atveju niekuo dėti – panašius incidentus lemia muzikos agentų tarpusavio susitarimai ir jų komerciniai žaidimai, kurie ne visuomet būna sąžiningi. Bet galiu patikinti, kad Lietuvoje nė vienas simfoninis orkestras savo „dublerio“ neturi ir netgi negalėtų turėti, nes laisvų gebančių groti muzikantų čia nepavyktų tiek rasti“, – šypsodamasis tikina maestro.
Pasak jo, gerų atlikėjų trūksta ne tik Kauno simfoniniam orkestrui bei Kauno ir Klaipėdos muzikiniams teatrams, bet ir sostinės orkestrams. Nemažai pajėgių Lietuvos orkestrantų persikėlė į geriau uždirbančius užsienio kolektyvus, ir išvykstančiųjų srautas anaiptol neslopsta. Todėl stiprių atlikėjų orkestrams trūksta nuolatos, kinta nebent instrumentai, kuriuos įvaldžiusių muzikantų stygius konkrečiu metu jaučiamas labiausiai. Tarkim, dabar, anot G.Rinkevičiaus, LVSO nepamaišytų pajėgus valtornininkas, trimitininkas, obojininkas ar kontrabosininkas.
„Deja, muzikanto profesija Lietuvoje nėra itin prestižinė, ir per ketvirtį amžiaus situacija tikrai nepagerėjo, kaip ir profesionalių muzikantų rengimo reikalai. Aišku, dabar atsivėrė keliai studijuoti svetur, tačiau nedaug baigusiųjų prestižines užsienio muzikos akademijas sugrįžta į Lietuvą tam, kad taptų orkestrantais, – jie siekia solisto karjeros, o jei nepasiseka, groja kameriniuose ansambliuose arba verčiau renkasi pedagogo kelią. Tai irgi lemia bendrą vidutinį Lietuvos simfoninės muzikos lygį“, – aiškina dirigentas.
Jo nuomone, per dvidešimt penkerius metus Lietuvoje nepadaugėjo ir simfoninę muziką suprantančių klausytojų: senieji inteligentai išmiršta, o tie, kurie juos pakeičia, dažnai nebeprilygsta seniesiems savo išsilavinimu ir muzikos suvokimu. G.Rinkevičius įtaria, kad prie to savotiškai prisideda ir televizijų muzikiniai projektai, vidutiniškus produktus pateikiantys kaip aukščiausio lygio profesionalumą: „Žmogus, kuris pats neturi specialaus išsilavinimo, o muzika jam tiesiog „patinka“, mano, kad „Auksinis balsas“ ir yra pats geriausias balsas. O iš tikrųjų taip nėra. „Triumfo arka“ buvo išties profesionali laida, tačiau apie ją pakeitusius projektus to paties pasakyti negalėčiau. Ką jau kalbėti apie „Chorų karus“, kuriuose dažniausiai žiopčiojama pagal fonogramą“, – neslepia daugelio laidų vertinimo komisijose dalyvavęs G.Rinkevičius.