Marijušas ANTONOVIČIUS
Marijušas ANTONOVIČIUS
Lapkričio mėnesį valdžią Lenkijoje perėmus „Teisės ir teisingumo“ partijai, daugelis apžvalgininkų ir politikų tikėjosi, kad tai reikš dar didesnę Lenkijos paramą Ukrainos eurointegracijos siekiams. Spėliota, kad tai turėjo nulemti šios partijos antirusiška laikysena ir noras sutelkti Vidurio ir Rytų Europos valstybes į vieną geopolitinį bloką, kuris priešintųsi Maskvos ekspansijai.
Šių tikslų fone Ukraina tampa nepaprastai svarbia žaidėja ir iškyla būtinybė bet kokia kaina patraukti ją į savo pusę, nes tai galėtų suduoti smarkų smūgį Kremliaus galiai. Tačiau pirmieji trys TT mėnesiai valdžioje verčia abejoti šių vilčių pagrįstumu.
Lenkijos tikslai Ukrainoje nepasikeitė – Lenkija toliau smarkiai remia Ukrainos integraciją į Vakarų struktūras ir jos suverenumą. Tą patvirtino Lenkijos užsienio reikalų ministras Witoldas Waszczykowskis savo kasmečiame pranešime Seime apie Lenkijos užsienio politiką.
Jame Ukraina buvo paminėta NATO kontekste kaip svarbi Aljanso partnerė ir kad Lenkija rems NATO ir Rusijos tarybos susitikimą tik tuo atveju, jei joje bus aptartas karas Ukrainoje. Kalbėdamas apie santykius su Rusija W.Waszczykowskis ne kartą minėjo Rusijos ir Ukrainos karą bei Rusijos kaltę dėl jo sukėlimo.
Kalbant apie dvišalius santykius pabrėžta, kad Lenkija remia Ukrainos teritorinį vientisumą ir jos eurointegracinius siekius. Lenkija taip pat rems ir visokeriopai prisidės prie Europos Sąjungos ir Ukrainos asociacijos ir laisvosios prekybos sutarties įgyvendinimo. Be to, Lenkija rems Šengeno vizų Ukrainos piliečiams panaikinimą.
Taip pat pabrėžta, kad Lenkija rems Ukrainą Višegrado šalių formate bei priešinsis „Nord Stream“ dujotiekio antrosios atšakos statybai, nes tai pakenks Ukrainos, kaip tranzitinės dujų valstybės, statusui. Tačiau Lenkija nevengs kelti ir skaudžių istorinių klausimų santykiuose su Ukraina.
Tad, be istorinių klausimų iškėlimo, partijos „Teisė ir teisingumas“ politika Ukrainos atžvilgiu beveik nesiskiria nuo prieš tai valdžiusios „Piliečių platformos“ politikos.
Ministro W.Waszczykowskio pasisakymas buvo bene pats išsamiausias Lenkijos politiko pasisakymas apie santykius su Ukraina. Jis taip išsiskiria iš viso konteksto, nes kiti Lenkijos politikai apie Ukrainą viešojoje erdvėje kalba santykinai nedaug.
Dažniausiai jų pareiškimai apsiriboja parama Ukrainos teritoriniam integralumui ir Ukrainos eurointegraciniams siekiams. Šie pareiškimai daugiausia skamba diplomatiniuose susitikimuose, kuriuos stebi ne tik Lenkijos, bet ir visos Europos auditorija. Bet Lenkijos vidaus politikoje Ukrainos tema beveik neliečiama.
Panaši situacija susiklostė Lenkijos ir Ukrainos santykių diplomatinėje darbotvarkėje. Lenkijoje į valdžią atėjus „Teisei ir teisingumui“, iš pradžių Lenkijos ir Ukrainos santykių perspektyvos atrodė neblogos. Užsienio reikalų ministras W.Waszczykowskis pirmiausia paskambino Ukrainos užsienio reikalų ministrui Pavelui Klimkinui. Po to buvo dviejų aukštų Lenkijos politikų vizitai.
Gruodį į Kijevą su vizitu atvyko prezidentas Andrzejus Duda. Jis pareiškė, kad sieks Ukrainos dalyvavimo NATO viršūnių susitikime Varšuvoje šių metų liepą ir kad Lenkija rems Ukrainos, kurią jis įvardijo kaip Lenkijos strateginę partnerę, nepriklausomybę. Taip pat buvo aptarti ekonominio bendradarbiavimo, istoriniai klausimai. Lenkija pažadėjo Ukrainai atidaryti 4 mlrd. zlotų kredito liniją. Buvo iškelta galimybė Lenkijai eksportuoti į Ukrainą dujas iš Svinouscio suskystintų gamtinių dujų terminalo.
Antrasis su vizitu Kijeve lankėsi gynybos ministras Antonis Macierewiczius. Buvo apsikeista informacija apie Ukrainos kariuomenės būklę ir pasirašyta bendra deklaracija dėl Lenkijos ir Ukrainos karinio bendradarbiavimo. Abi šalys dar kartą įvardijo viena kitą kaip strategines partneres, o Lenkija pabrėžė savo paramą Ukrainos saugumo užtikrinimui.
Bet po šių labiau susipažinimo vizitų Lenkijos ir Ukrainos santykiai nustojo plėtotis. Jau daugiau nei du mėnesius Lenkijos politikai apie Ukrainą viešai nekalba. Nuo gruodžio vidurio neįvyko nė vieno dvišalio Lenkijos ir Ukrainos politikų ar diplomatų susitikimo, apie kuriuos būtų pranešta viešai.
Taigi Lenkijos politikos Ukrainos atžvilgiu pamatai ir esminiai tikslai nepasikeitė. Bet pasikeitė jos forma: Lenkija daug mažiau kalba apie Ukrainą viešai ir veikia daugiašaliu, bet ne dvišaliu formatu su Ukraina. Tad tikrai negalima kalbėti apie padidėjusią Lenkijos paramą Ukrainai.
Kodėl įvyko tokie pokyčiai?
Iš dalies tai lemia valdančiosios partijos elektoratas. Partijos lyderis Jarosławas Kaczyńskis laikosi strategijos, kad dešiniajame Lenkijos politiniame spektre už „Teisės ir teisingumo“ „turi būti siena“. Tai reiškia, kad partija turi būti vienintelė dešinioji partija Lenkijoje ir kartu ji turi būti dešiniausia tarp visų Lenkijos partijų.
Kitaip sakant, J.Kaczyńskio partija stengiasi patraukti į savo pusę visą dešinįjį Lenkijos elektoratą, net ir patį radikaliausią. Dalis šių žmonių yra antiukrainietiškų pažiūrų, kurias formavo atmintis apie Ukrainos partizanų vykdytas Voluinės lenkų masines žudynes Antrojo pasaulinio karo metais, ir mano, kad gimstanti Ukrainos politinė tauta bus antilenkiška.
Kita dalis radikalaus elektorato, kuri dažnai išpažįsta ir radikalios pakraipos katalikiškas pažiūras, mano, kad Vladimiras Putinas yra paskutinis Europos konservatorius bei krikščionybės gynėjas, ir nuoširdžiai tiki Kremliaus versija apie pastarųjų metų įvykius Ukrainoje.
Galiausiai tarp radikalių „Teisės ir teisingumo“ rinkėjų yra Lenkijos nacionalistų, nelaikančių ukrainiečių savarankiška tauta bei valstybe ir manančių, kad ukrainiečiai yra lenkai arba rusai, kuriems buvo primesta dirbtinė ukrainiečių tapatybė.
Labai dažnai šios trys grupės sutampa.
Be šių motyvų, buvo ir kitų veiksnių, nulėmusių Lenkijos atšalimą Ukrainos atžvilgiu. Tai ir stringančios reformos Ukrainoje, noras pasiekti realių bei apčiuopiamų rezultatų, ypač ekonomikoje ir energetikoje, ir supratimas, kad tikimybė įgyvendinti skambias politines deklaracijas, pavyzdžiui, įtraukti Lenkiją į Normandijos formatą dėl taikos Ukrainoje, yra menka.
Vis dėlto pagrindinis veiksnys yra valdančiosios partijos noras vienu metu suderinti du tarpusavyje sunkiai suderinamus dalykus: pritraukti dešiniuosius radikalus ir remti Ukrainos suverenumą bei eurointegraciją, kas atitinka Lenkijos gyvybinius interesus.
Šios užduoties įgyvendinimas daugiausia ir lėmė pasyvesnę Lenkijos politiką Ukrainos atžvilgiu.