Nors nepriklausomoje Lietuvoje gyvename jau daugiau nei dvidešimtmetį, šio laikotarpio niekaip negalime pavadinti lietuvių kalbos aukso amžiumi.

Priešingai, penkis tūkstančius metų gyvuojanti lietuvių kalba pastaraisiais metais nepaliaujamai skursta ir menksta – ji tampa vis netaisyklingesnė ir lakoniškesnė.
„Bendrasis kalbos stilius dabar yra išties skurdesnis“, – teigia Vilniaus universiteto profesorė hab. dr. Viktorija Daujotytė-Pakerienė. Jos žodžiais, greitas ir „beskonis“ stilius tampa norma dėl to, kad dabar vyraujantis įtemptas, spartus gyvenimo būdas tiesiog nesuteikia prasmės egzistuoti turtingesnei kalbai.
O Vilniaus universiteto docentė humanitarinių mokslų daktarė Audinga Peluritytė-Tikuišienė priduria, kad skurdi kalba – tai ir skurdžios patirties rezultatas. „Šiaip jau pati lietuvių kalba egzistuoja žmonių atmintyje, žodynuose, literatūroje, ir nei žodžių mažėja, nei kitų kalbos galimybių. Keičiasi tik gebėjimas juos vartoti. Iš tiesų kalba yra ir gyvenimo turiniai, tad kūrėjas, skaitytojas, žmogus, kuris vartoja skurdų žodyną, tikriausiai jį vartoja todėl, kad jo gyvenimo patirtis, turiniai turtingesnio žodyno nepasigenda“, – mano A.Peluritytė-Tikuišienė.
Ekspertai pabrėžia, kad mūsų kalbai vis daugiau neigiamos įtakos turi ir svetimų kalbų – ypač anglų ir rusų – plitimas, mat daugėja netaisyklingų vertinių bei barbarizmų. „Dėl visų šių priežasčių labai svarbu tinkamai ugdyti tą visuomenės dalį, kuri puoselės taisyklingą kalbėseną, tai yra vaikus. Dabar santykiuose tarp šeimos narių vyrauja tik trumpų komentarų stilius „eik – daryk“. Toks lakoniškas bendravimo stilius žalingas vaikui, nes taip nėra lavinamas jo iškalbumas. O pagelbėti čia galėtų nuoširdus, atsakingas bendravimas ir knygų skaitymas“, – primena V.Daujotytė-Pakerienė.