Valstybės turto privatizavimo laikais juos vadino “berniukais”. Užrėmę kvadratiniais pečiais, jie saugodavo duris, už kurių buvo pardavinėjamos rimtos įmonės ir nušiurusios parduotuvės, polietileno maišeliais nešiojo dolerius ir vagnorkes, šaudė vieni kitus ir sprogdino. Laukinio kapitalizmo etapą Lietuvai teko neišvengiamai persirgti. Iš tų “berniukų” išgyveno nedaug – ir tiesiogine, ir perkeltine prasme: jie nemokėjo tvarkytis nei su įmonėmis, nei su pinigais.

Prisiminti beveik dvidešimties metų senumo laikus įkvėpė naujiena apie Lietuvos pašto generalinį direktorių, jau buvusį, kuris Velykas sutiko už grotų. Nelemta jam vesti nustekentą paštą į apyvartos ir pelno aukštumas. Kas bendra tarp anų “prichvatizavimo” asų ir šių dienų vyrukų, žvilgančių lyg naujas pinigas? Gal grobuoniškumas? Nuo jo neišgydo nei išsilavinimas, nei atsakomybės svoris, užėmus aukštas pareigas. Kas sakė, kad turi užaugti nauja karta, ir tada Lietuvoje prasidės geresni laikai – bus švariau, šviesiau, skaidriau. Tos kartos nė viena ląstelė neturės nieko bendra su veidmainiškais sovietiniais laikais, ji atsineš įgimtą imunitetą visokiam blogiui. Pasakos… Tarsi senojoje Europoje ar JAV nedrioksėtų korupcijos ir sukčiavimo skandalai. Ir tarsi anoje, pasmerktoje sovietinėje, kartoje nebūtų buvę padorių žmonių.

Nauja karta ūgtelėjo – geriau išsilavinusi, daugiau pasaulio uosčiusi, o vis tiek nemokanti tvarkytis nei su įmonėmis, nei su pinigais. Nei su pasitikėjimo kreditais. Galima tik stebėtis patupdyto paštininko karjeros kreive. Pakilti į vieno didžiausių Lietuvos bankų viršūnę turint vos trisdešimt metų – ne kiekvienam pavyksta. Kodėl jaunajam bankininkui teko ūmai palikti bankininkystę? Kodėl jį priglobė Vakarų elektros skirstomųjų tinklų įmonė? Ir kodėl susisiekimo ministras būtent jį išgriebė iš tinklų vadovauti paštui? Šį tą paaiškina sena nuotrauka, kurioje vienas liberalas spaudžia ranką jaunam bankininkui.

Ministras delbia akis, nes konkurso į pašto vadovo vietą nebuvo, ką panorėjo, tą ir paskyrė. Opozicija jau trina rankas, gavusi progą dar vienai interpeliacijai. Bet ministras turi alibi: kai reikėjo pašto direktoriui leidimo naudotis slapta informacija, specialiosios tarnybos jį davė. Ir tai buvo šių metų vasarį, o ne rudenį, kai ministras palaimino bankininką-elektriką į paštininkus, nors jau tada kaupėsi “kompromatas” apie pinigų prievartavimą iš banko klientų. Sprendžiant iš skurdžios pradinės informacijos, jauno bankininko apetitas buvo neblogas. Sunku patikėti, kad paštas tokį apetitą pagadino.

Kartais atrodo, kad žurnalistų balsas į dangų neina. Bet ne, būna, kad ir nueina. Ankstesni pašto vadovai gali tai patvirtinti. O kartais reikia laukti baisiai ilgai, kaip buvusio Lietuvos banko vadovo atveju, neseniai paslydusio ant mailiaus. Ir tada pagalvoji, kad šiokia tokia tvarka šitame pasaulyje dar egzistuoja: pernelyg dideli apetitai kada nors sutramdomi ir kada nors vis tiek pražysta žibuoklės. Yra kuo džiaugtis.