“Kas jis? Iš kur jis?” – atsakymo į šiuos du klausimus dabar ieško visi besidomintys, kieno rankose nuo šiol bus Valstybės saugumo departamento vairas.

Prezidentei Daliai Grybauskaitei pateikus Seimui tvirtinti pulkininko leitenanto Gedimino Grinos kandidatūrą, netruko paaiškėti, jog KAM Antrojo departamento vadovo pareigas einančio kariškio niekas iš politikų ar apžvalgininkų paprasčiausiai nežino. Jei fizikas, tai, matyt, konservatorius, – taip, regis, manė vieni, patingėję pasižiūrėti, kad tuo metu, kai iš fizikų kilę dabartiniai konservatorių lyderiai jau aktyviai dalyvavo politiniame gyvenime, G.Grina dar tik diplomą universitete gynė. Kiti, patingėję išgirsti, kaip kandidato į VSD direktorius profesionalumą giria kadaise krašto apsaugos ministru buvęs Gediminas Kirkilas, paskyrime bandė ieškoti Rasos Juknevičienės rankos.

Keista, kodėl niekas už šio paskyrimo nebando įžvelgti, tarkime, ambasadoriaus prie NATO Lino Linkevičiaus įtakos, prieš dešimtmetį išsiuntusio G.Griną dirbti karo atašė JAV, ar buvusio užsienio reikalų ministro Vygaudo Ušacko, su kuriuo ambasadoje Vašingtone G.Grina pradirbo ketverius metus?

Vos į vieną eilutę telpanti pulkininko leitenanto biografija liudija du dalykus: pirma, jis yra pakankamai profesionalus slaptųjų tarnybų atstovas, sėkmingai nepastebėtas prasprūdęs pro politikų ir žiniasklaidos akis; antra, jis yra tipiškai “grybauskaitinis” kandidatas – pilkas, niekam nežinomas, lig šiol su politika jokių sąsajų neturėjęs savo srities specialistas. Būtent tokius žmones D.Grybauskaitė surinko į savo komandą Prezidentūroje, būtent tokius ji dabar parinkinėja į tuos postus, į kuriuos kandidatus turi siūlyti valstybės vadovas.

Todėl ir klausimo, kieno tai kandidatas, kilti neturėtų. Tiksliai vadovybės įsakymus vykdyti įpratęs kariškis G.Grina beveik idealiai atitinka D.Grybauskaitės požiūrį į Prezidentūrai vienaip ar kitaip pavaldžių institucijų vadovus, tad ir “plaukuotų užkulisinių rankų” ar juo labiau sąmokslo teorijų čia ieškoti nereikėtų. Tiesiog jau laikas perprasti naujosios valstybės vadovės skonį ir modus operandi.

Klausimą reikėtų formuluoti kitokį: ko Lietuva gali (ir turi) tikėtis iš naujojo, “grybauskaitinio” VSD vadovo? Ir prezidentė, ir jos kandidatas itin pabrėžė VSD depolitizacijos svarbą. Bet kol kas nežinia, kaip ta depolitizacija suprantama. Ar tai bus tiesiog slaptosios tarnybos perėmimas į savas rankas, kelių “buvusiųjų” atleidimas, nekeičiant ligšiolinio departamento veiklos pobūdžio? O gal bus bandoma iš esmės pertvarkyti VSD, paverčiant jį iš aktyvaus valstybės vidaus politikos formuotojo paprastu valstybės instrumentu, kurio vienintelė paskirtis – teikti šalies vadovams jų užsakytą informaciją?

Ateitis parodys, bet norėtųsi, kad būtų įgyvendintas antrasis variantas.