Jei norite pavalgyti geriausiame restorane Europos padangėje, kilkite su „Turkish Airlines“.

Aušra LĖKA

l          Marinuotas artišokas alyvų padaže

l          Kepto baklažano pasta

l          Aštrios kviečių salotos

l          Sūrių rinkinys

l          Rūkyti ančiuviai iš Juodosios jūros

l          Karštieji patiekalai pasirinktinai:

kepta lašiša su citrusų prieskoniais;

turkiškas tradicinis kebabas su keptais baklažanais, raudona ir žalia paprika;

vegetariškas troškinys

l          Desertas: karamelizuotas pyragas

l          Gėrimai: šampanas, vynas, alus, šviežiai spaustos sultys, namų darbo airanas (pieno pasukų gėrimas), turkiška kava

Jaučiu, kaip seilės renkasi vien skaitant „Turkish Airlines“ valgiaraštį. O kur dar kulinarinis menas – gurmaniški patiekalai kaip paveikslas išdėstyti ne kokiuose vienkartiniuose, o dailiuose porcelianiniuose induose ant subtiliai rusvos spalvos lino servetėlės.

Tiesa, čia kalbame pirmiausia apie verslo klasę, tačiau ir ekonominės klasės keleiviai gauna tik šiek tiek kuklesnes vaišes. Būtent vaišes – „Turkish Airlines“, priešingai nei dauguma europinių oro linijų, maitina nemokamai ir to atsisakyti neketina. Atvirkščiai, artimiausiuose planuose – dar geresnis maistas ekonominės klasės keleiviams, visai sumažinant skirtumą nuo verslo klasės meniu.

O jei skristumėte ne tik iš Vilniaus iki Stambulo (kur „Turkish Airlines“ pakvietė „Veido“ žurnalistę susipažinti su jų bendrovės užkulisiais), o į kokį San Fransiską, prieš jus su savo kulinariniu šedevru stotų pats jų autorius: tolimuosiuose skrydžiuose turkų lėktuvų personalą papildė 281 skraidantis virtuvės šefas. Jų misija – kuo tobuliau patenkinti keleivių pageidavimus. Tiesa, neplanuotai jiems tenka atlikti dar vieną misiją – daugelis keleivių nori nusifotografuoti su balta kepure pasidabinusiu virtuvės ore šefu.

„Turkish Airlines“ keleivius maitina „Turkish DO&CO“. Į šios bendrovės pastatą patekti ne lengviau nei į lėktuvą, bet stebėtis nereikėtų – bet kurioje su aviacija susijusioje institucijoje apsauga turi būti griežta. Perėjusi patikrą pildau patvirtinimą, kad nesergu kokia užkrečiama liga, neviduriuoju – juk vaikščiosiu šalia maisto, kurį šiandien valgys apie 180 tūkst. žmonių. Velkuosi baltą chalatą, batus ir plaukus slepiu po specialiomis įmautėmis ir – į tikra to žodžio prasme maisto fabriką.

Tokios didelės „virtuvės“ nebuvau mačiusi: ilgi stalai su šimtais užkandžių padėklų, garas kyla nuo milžiniškų talpyklų (puodais tai jau sunku vadinti) su troškinamais baklažanais, didžiulėse keptuvėse čirška ėriuko gabalėliai. Kitoje patalpoje žaibiškai pakuojamos maisto dėželės dingsta konteineriuose, kurie juda kiekvienas prie savo pakrovimo terminalo.

Galima bandyti apskaičiuoti virtuvės ore gamybos apsukas: kasdien „Turkish DO&CO“ aptarnauja 500–650 iš Stambulo pakylančių lėktuvų, pateikia apie 180 tūkst., o per metus – apie 65 mln. maisto porcijų.

„Turkish DO&CO“ filosofija – būti Turkijos kulinarijos ir vaišingumo ambasadoriais, kurti unikalią ir, čia vartojamas net toks terminas, – „nustebinančios kulinarijos“ ir svetingumo koncepciją. Valgiaraštis prilygsta restorano standartui, maistas „rankų darbo“ – net pomidorus ar kitas daržoves virėjai pjausto rankomis ir kasdien lupa tonas citrusinių vaisių, kad išspaustų šviežiausių sulčių.

Ekonominės klasės keleivis gali rinktis karštą patiekalą iš dviejų pasiūlytų, verslo klasės – iš trijų, bet jei to reiso keleivių skoniai neatitiks standartinio, pagal kurį parenkamos patiekalų pasirinkimo proporcijos, gali sulaukti mandagaus pasiūlymo tenkintis kitu. Bet juk viskas čia taip skanu, tad tai tikrai ne problema. O jei turi kokių specialių poreikių, maistą turi užsisakyti ne vėliau, nei likus parai iki skrydžio. Net ir tokiu atveju maistas – nemokamas.

„Turkish DO&CO“ į savo valgiaraštį įtraukia ne tik tarptautinės ar turkiškos virtuvės, bet ir skrydžio regiono patiekalų. Tiesa, lietuviškų kol kas nesiūlo, bet, kaip sako bendrovės viešųjų ryšių atstovė Bugu Bay Karatas, mintis verta svarstymo. Juo labiau kad „Turkish Airlines“, 2013 m. Vilniuje pradėję nuo trijų skrydžių per savaitę, ir dar su sustojimu Taline, dabar jau skraido tiesiai į Stambulą, ir kasdien, o artimiausiu metu planuojama dar padidinti skrydžių skaičių.

Net jei tuo pačiu reisu atskristum į Stambulą ir grįžtum atgal, valgiaraštis jau būtų kitas. Apskritai „paskraidęs“ maistas antrąkart į orą nekyla. Tad reikia labai tiksliai apskaičiuoti, kiek porcijų maisto pakrauti į vieną ar kitą reisą. Todėl nereikia stebėtis, kad „Turkish DO&CO“ dispečerių padalinio logistikos ekranai ne ką skiriasi nuo matytų atominių elektrinių ar Baltijos jūros navigacijos valdymo pultų.

Galima drąsiai sakyti: jei skridai „Turkish Airlines“, valgei geriausiame ar bent viename geriausių restoranų padangėse. „Skytrax“ pasauliniuose įvertinimuose „Turkish DO&CO“ verslo klasė jau dvejus metus iš eilės pripažįstama geriausia pasaulyje, ekonominė – antroje vietoje, beje, prieš trejetą metų irgi buvo pirmoje. Geriausiais pasaulyje „Turkish DO&CO“ pripažinti ir oro uostų verslo klasės laukimo salių maitinimo kategorijoje.

„Turkish DO&CO“ įsteigta 2007 m., akcijas perpus pasidalijant „DO&CO“, austrų bendrovei, veikiančiai nuo 1981 m., ir „Turkish Airlines“. Bendrovės padalinys Stambule – didžiausias iš devynių Turkijoje. „DO&CO“ dirba dešimtyje šalių trijuose žemynuose.

Bendrovės veiklos sritys – maisto gamybos ir pateikimo ciklas ne tik oro linijoms, bet ir geležinkeliams, dideliems tarptautiniams renginiams, tokiems kaip „Formulės 1“ lenktynės ar Europos futbolo čempionatai.

„DO&CO“ taip pat valdo restoranus, viešbučius. Beje, naujausias – Stambule, restauruojamuose įstabaus grožio rūmuose prie Bosforo kanalo po tiltu tarp Azijos ir Europos.

„DO&CO“ šūkis – „Pirma pažiūrėk į meniu, o po to išsirink aviakompaniją skrydžiui“. Jį verta įsiminti.