Gvatemala – skurdus kraštas, į kurį komfortą mėgstantys turistai net kojos nekelia. Tačiau šios šalies džiunglėse slypi neįtikėtini majų civilizacijos lobiai, viliojantys ir nuotykių ištroškusius keliautojus, ir fanatiškai atkaklius mokslininkus, ieškančius majų civilizacijos klestėjimo ir žlugimo priežasčių.

Skurdesnės šalys paprastai nesulaukia itin daug turistų, tačiau tai nereiškia, kad jos neturi ko parodyti ir kad ten nėra nieko įdomaus. Kai kuriems žmonėms kaip tik imponuoja mažiau turistų nutrypti kraštai. Jei vykdami į užsienio kelionę ieškote autentiškumo, nuoširdaus bendravimo, egzotikos, galimybės pasimėgauti istoriniais objektais be turistams skirtų šou elementų ir dar pageidaujate pigesnio pragyvenimo, tada Gvatemala – kaip tik jums.
„Įdomūs istoriniai majų miestai, fantastiška gamta, draugiški žmonės“, – taip trumpai Gvatemalą apibūdina Mantas Stoškus, su draugų kompanija pavasarį keliavęs per visą Centrinę Ameriką – nuo Meksikos iki Panamos. Per šešias savaites draugai įveikė apie 3,5 tūkst. kilometrų, pamatė daugybę turistinių ir kultūros objektus, nemažai bendravo su vietos gyventojais, skanavo nacionalinių valgių.
Mantą bene labiausiai sužavėjo Gvatemala, kurioje jis praleido daugiau nei porą savaičių. Jo žodžiais, šioje šalyje viskas iš tiesų pigu: nakvynė jaunimo nakvynės namuose kainuoja apie trylika litų, ekskursijos – irgi panašiai, sočiai pavakarieniauti galima už 2–5 litus, o bananai ar kiti čia įprasti vaisiai kainuoja centus.

Nakvynė svarbiausiame majų mieste

Į Gvatemalą krypsta daugelio žmonių, besidominčių senovės indėnų civilizacijų istorija, akys, mat šioje šalyje apleisti stūkso bene svarbiausi majų miestai. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakymų į daugybę klausimų apie majų civilizaciją ir šiandien vis dar nėra. Mokslininkai tarsi smulkios dėlionės gabaliukus rankioja majų istorijos faktus: tyrinėja likusius užrašus, stelų bareljefus, freskas, taip po truputėlį atkurdami numanomą tūkstantmečių senumo visuomenės struktūrą, kasdienybę, karinius konfliktus, kraugeriškus papročius ar astronomijos ir inžinerijos laimėjimus.
Svarbu žinoti, kad nors dabartinėje Gvatemalos teritorijoje ir aplinkiniuose kraštuose klestėjusi civilizacija vadinama vienu žodžiu – majų, tai nebuvo vienalytė visuomenė. Pavyzdžiui, XVI a. atsibasčius ispanams majai kalbėjo 31 kalba, šiandien dvi šių kalbų jau mirusios, o kitomis ir dabar kalbama skirtingose vietovėse. Beje, skirtingos ne tik kalbos – kiekvienas miestas šiame regione labai savitas, tačiau turi ir tam tikrų architektūrinių panašumų.
Maždaug nuo 1200 iki 300 m. prieš Kristų Gvatemalos teritorijoje klestėjo olmekų civilizacija, iš kurios dalį bruožų perėmė ir vėliau susikūrę majų miestai. Štai Abaj Takalikas, senovinis miestas dabartinėje Pietų Gvatemaloje, turi ir olmekų, ir majų civilizacijos bruožų. Šis miestas išsiskyrė įspūdingais paminklais ir įvairia architektūra, dar ir dabar akį traukia apie 240 skulptūrinių elementų, stelų su glifais ir pan.
O, tarkime, El Miradoro vietovėje maždaug III–I a. prieš Kristų gyvenę žmonės surentė vienus didžiausių pastatų Amerikoje. Galinga maždaug iki 8 m aukščio siena, sauganti nuo kraugeriškai nusiteikusių kaimynų, juosė kelis tūkstančius pastatų, tris piramidžių kompleksus: 48 m aukščio Los Monos, 55 m – El Tigre, 70 m – La Danta, kuri laikoma viena didžiausių piramidžių pasaulyje pagal savo tūrį. Spėjama, kad čia gyveno daugiau nei 100 tūkst. žmonių.
Netoli El Miradoro buvo įsikūrusi Nakbės gyvenvietė, kurią su kaimyniniu miestu jungė savotiškas grįstas kelias. Tokių kelių ar jų atkarpų Centrinėje Amerikoje rastas ne vienas.
Na, o pats garsiausias majų mietas – Tikalis. Kai kurių mokslininkų manymu, tai ir svarbiausia religinių apeigų vieta. Turbūt ne veltui ir pats miesto pavadinimas reiškia vietą, kurioje girdėti dvasių balsai. Pirma majų gyvenvietė čia atsirado apie VII a. prieš Kristų, o jau po tūkstantmečio čia galėjo gyventi iki 200 tūkst. žmonių. Tikalyje rasta daugiau kaip 3 tūkst. statinių, šešios piramidės, 16 šventyklų (įdomiausios Kaukių ir Didžiojo Jaguaro), kamuolio žaidimo aikštelių, nemažai vieno aukšto namų su neprimityvia apdaila. Keliautojus stebina ir pažangi drėkinimo bei vandentiekio kanalų sistema.
Vis dėlto IX a. Tikalio miestas pralaimėjo Kalakmuliui, jo valdovas buvo paimtas į nelaisvę ir, kaip galima spėti, paaukotas dievams išplėšiant širdį gyvam. Netrukus gyventojai miestą apleido ir jis paskendo džiunglėse. Tačiau šiandien Tikalyje laiką noriai leidžia ne tik mokslininkai, bet ir turistai, kuriems suteikiama unikali galimybė čia praleisti naktį.
„Nusprendę, kad ir mums reikia pernakvoti Tikalyje, išsinuomojome hamakus, kurie pakabinami lauke. Naktį buvo įdomu ir šiek tiek nejauku: atrodė, kad viskas aplinkui juda, krebžda, šnabžda. Girdėjome net jaguarus riaumojant… Ankstyvą rytą pakilome ir patraukėme apžiūrėti šventyklų. Užkopus ant vienos, regis, 64 m aukščio, prieš akis atsivėrė begalinis džiunglių vaizdas ir dar dvi šventyklos priekyje. Dėl tokių akimirkų ir verta keliauti“, – įspūdžiais dalijasi Mantas.
Beje, kad pasigrožėtum tokiais išskirtiniais vaizdais, reikia ir nemažai pavargti, mat tenka įveiki apie 17 kilometrų kelio per džiungles. „Čia nėra taip kaip Meksikoje, kur turizmo infrastruktūra išplėtota ir pilna turistus vežiojančių autobusų. Gvatemaloje turi pats galvoti, kaip su kuprine ant pečių nusigauti iki miesto, esančio džiunglėse“, – paaiškina keliautojas.
Apsistoję Lankine, keliautojai aplankė dar vieną išskirtinę su majais susijusią vietą – urvus, kurie po žeme raitosi apie šimtą kilometrų. Vietomis turistai buvo plukdomi valtimis, o kelią pasišviesdavo tik plevenančia žvakės liepsna. „Mums sakė, kad prieš dešimt metų šiuose urvuose majai dar atlikdavo kažkokias apeigas“, – prisimena M.Stoškus.

patitu.