Linas SENKUS
„Mokslas turi būti tauriausias tėvynės įsikūnijimas, nes iš kitų tautų pirmaus visuomet ta, kuri aplenks kitas mokslu ir protine veikla“, – šiuos Louis Pasteuro žodžius savo srityje sėkmingai įgyvendino Vilniaus implantologijos centro klinikos kolektyvas.

Gera pradžia – pusė darbo

Toliaregiškai žvelgiantys į ateitį ir patriotiškai nusiteikę verslininkai jau senokai įsteigė prestižinę Nacionalinę pažangos premiją ir ėmėsi finansuoti visas išlaidas. Ši premija skiriama iškiliausiems Lietuvos mokslininkams, drąsiausiems novatoriams ir meno kūrėjams, kurių talentas ir darbai keičia mūsų pasaulį. Laureatams įteikiamas čekis solidžiai sumai ir Nacionalinės pažangos premijos simbolis – tetraedras.

2009 m. Nacionalinė pažangos premija buvo skiriama jau ketvirtą kartą. Tuomet jos skyrimo istorijoje pirmą kartą buvo įteikta ir Jaunimo pažangos premija. Už drąsą ir entuziazmą, diegiant naujoves ir telkiant odontologus naujiems kūrybiniams ieškojimams, premiją gavo dr. Tomas Linkevičius. Tuomet tai buvo jaunas odontologas ortopedas ir mokslininkas, Vilniaus universiteto dėstytojas. Prieš pusmetį jis buvo apsigynęs mokslų daktaro disertaciją, jau spėjęs patentuoti išradimą, kuris palengvino dantų protezavimą ant implantų, sukonstravęs įrangą naujiems laboratoriniams tyrimams.

„Buvo labai netikėta, bet kai prieš renginį paskambino ir pakvietė dalyvauti, supratau, kad kažkas bus, – atsimena gydytojas. – Premiją gavau lyg avansu, bet tai dar labiau įkvėpė. Po to mes su kolegomis daug tyrimų atlikome, išspausdinome nemažai straipsnių. Taip viskas ir prasidėjo…“

Tuomet iškilmingos ceremonijos metu pacituoti Louis Pasteurro žodžiai: „Mokslas turi būti tauriausias tėvynės įsikūnijimas, nes iš kitų tautų pirmaus visuomet ta, kuri aplenks kitas mokslu ir protine veikla.“

Dabar medikas jau gali didžiuodamasis pasakyti, kad jo su kolegomis pradėti darbai garsina Lietuvos vardą odontologijos srityje. Tuomet savo kalboje jaunas mokslininkas, padėkojęs vyresniems kolegoms, į klausimą, kokia formule galima būtų aprašyti, kas yra nacionalinė pažanga, pamąstė taip: tai visų pirma idėja, atkaklumas ją įgyvendinant ir greitas pritaikymas. Tereikia visus tris dalykus suderinti. O kai Vilniaus universitete kolegos pasveikino jaunąjį gydytoją su aukštu įvertinimu, jis išsakė viziją, kad universitetas galėtų tapti vienu iš lyderių implantologijos srityje.

Nepraėjus nė dešimčiai metų taip ir atsitiko… Šio darbo baze tapo naujai atsiradusi Vilniaus implantologijos centro klinika.

Modernus medicinos centras

Tuo keliu žengiant, drauge su kolegomis gydytojais dr. Algirdu Puišiu, dr. Simonu Grybausku, Egle Vindašiūte ir kitais, su visa komanda – Vilniaus implantologijos centro klinikos kolektyvu buvo sukurtas bene moderniausias šios srities centras Lietuvoje. Klinika, atidaryta 2005 m. pavasarį, per šį gana trumpą laiko tarpą sugebėjo įgyti pasitikėjimą ne tik tarp pacientų, bet ir tarp kolegų odontologų. Kitų klinikų gydytojai nukreipia čia savo pacientus konsultuotis arba siunčia gydytis esant sudėtingiems atvejams.

Dantų implantai – vienas didžiausių šiuolaikinės odontologijos laimėjimų. Jų kokybė vis tobulėjo, keitėsi struktūra, dizainas. Šie pasikeitimai darė įtaką pacientų gydymo trukmei, implantų prigijimo greičiui bei mažesnei chirurginei intervencijai. O viskas prasidėjo maždaug prieš 40 metų, kai vienas švedų mokslininkas nustatė, kad titanas gali suaugti su kaulu. Tuo remiantis tapo įmanoma atkurti prarastus dantis pacientams.

Danties implantą sudaro šakninė dalis, kuri įsukama į kaulą; kaklelis, liekantis virš kaulo paviršiaus; protezavimo atrama, stipriai tvirtinama sraigteliu prie implanto, o ant jos vėliau cementuojamas arba priveržiamas danties vainikėlis.

Implantologijoje naudojamas kompiuterinis tomografas, kuris kiekvieną atvejį pavaizduoja trimatėje erdvėje. Šiuo prietaisu gydytojas išsimatuoja kaulo tūrį įvairiais pjūviais, parenka tinkamiausią implanto ilgį ir diametrą pagal esamą situaciją, įvertina, ar reikalinga kaulo atkūrimo procedūra.

Vilniaus implantologijos centro klinikoje jaukiame Vilniaus Užupio rajone yra 12 gydymo kabinetų su pačia moderniausia, naujausios kartos odontologine įranga. Čia pacientams galima suteikti visas odontologines paslaugas, galima sakyti, pasaulinio lygio gydymą. Tai pasiekta darniai siejant praktiką su mokslu.

Praktika per mokslo prizmę

Pasak gydytojo T.Linkevičiaus, Lietuvos vardas odontologijos srityje jau gerai žinomas pasaulyje: „Šioje srityje lenkiame ne tik estus…“

Vilniaus implantologijos centro klinikos gydytojai kasmet dalyvauja Europos osseointegracijos akademijos konferencijose. Ši asociacija vienija geriausius žemyno implantologus. Čia Lietuvos medikai vyksta ne kaip klausytojai, bet pristato savo mokslinius klinikinius tyrimus. Pavyzdžiui, T.Linkevičiaus kolegos A.Puišio mokslinis tyrimas buvo įvertintas pirmąja vieta tarp šešių šimtų kitų pranešimų. Pats T.Linkevičius neseniai tapo vizituojančiu Gento universiteto Belgijoje profesoriumi. Prieš tai daugybėje šalių jau dalijosi savo patirtimi įvairiose konferencijose ir mokymuose, skaitė paskaitas, išspausdino keliasdešimt straipsnių pasaulinio lygio moksliniuose žurnaluose.

„Labai gerai jaučiuosi ne tik dėl to, kad pristatau tas mokslo žinias, bet ir dėl to, kad jos yra iš Lietuvos, – sako gydytojas. – Odontologijoje visame pasaulyje labai svarbu yra mokymasis, nuolatinis tobulėjimas. Nėra taip, kad baigei universitetą, ir eini dirbti. Ką mus mokė prieš 15 metų – didelė dalis žinių jau pasikeitę… Dirbdami su pacientais mes kuriame naujus gydymo būdus, vadinamuosius protokolus, kuriuos visapusiškai ištyrę moksliniu požiūriu, patikrinę su kontrolinėmis grupėmis, palyginę su kitais gydymo metodais, aprašome moksliniuose žurnaluose ir pristatome savo srities specialistų konferencijose. Dažnai kitur egzistuoja lyg du pasauliai: klinicistų ir mokslinis. Deja, kai kada jie net turi tendenciją prasilenkti. Kitose šalyse paprastai moksliniai tyrimai atliekami universitetuose, todėl užsieniečiai nustemba, kad mes juos atlikome privačioje klinikoje.“

Kadangi lietuvių odontologų darbų lygis jau plačiai pripažintas, planuojama kolegas iš užsienio kviestis į mokymus. Pirmieji tokie kursai jau buvo surengti. Juose teorinė dalis siejama su praktika. Pavyzdžiui, išklausę teorijos kursą gydytojai praktikuojasi įsukti implantą į kiaulės žandikaulį. Atvykę užsieniečiai ne tik mokosi – jie gali susipažinti su Lietuva, o kai kada susigundo ir dar kartą atvažiuoti su šeima kaip turistai. Pats T.Linkevičius taip sau atrado ir pamėgo Stambulą, kur, pirmą kartą pabuvęs konferencijoje, vėl atvažiavo jau su šeima. Pakerėjo senojo miesto egzotika, vakare apšviestos mečetės…

„Visų mokslų pradžia yra čia,– sako gydytojas, – apvesdamas ranka savo kabinetą su moderniausia įranga. – Grįžti iš užsienių ir lyg „įsižemini“: vėl ateina pacientai, ir panyri į darbą. Neįsivaizduoju savo mokslo be klinikinio darbo, nes čia ir pradžia, ir pabaiga…“

Pasak gydytojo, dirbant kyla kokia nors idėja, stengiesi ją pritaikyti, ir gal po trejų ketverių metų ji, lyg ratu apėjusi, tampa kitiems siūlytina naujove. Arba atvirkščiai – supranti, kad tuo būdu neverta naudotis. Tai taip pat patirtis, žinios, kurios turi vertę. Net tas pat metodas skirtingo amžiaus žmonėms gali duoti skirtingų rezultatų. Skirtingi ir gydomi žmonės. Sakysim, pietiečių žandikauliai yra masyvesni: kokioje konferencijoje, kur italas ar ispanas pristato savo darbus, su kolegomis pajuokauja – kad lietuviai tokius turėtų… Juk kuo platesnis žandikaulis, tuo lengviau tą implantą įsriegti.

***

Gydymas implantais – dar gana jauna medicinos sritis. Ją pradėjo švedų prof. P.J.Branemarkas. Iš Švedijos šis gydymo būdas pateko į Šiaurės Ameriką. Ten susiformavo naujo gydymo bazė. Toronto universitete dirbęs protezavimo profesorius P.Apse, išeivis iš Latvijos, sugrįžo į gimtinę ir, taip susiklosčius aplinkybėms, tapo jauno gydytojo T.Linkevičiaus mokslinės disertacijos vadovu. Dabar jau garbaus amžiaus latvis profesorius ir užvedė ant to takelio, kuris jaunus lietuvius gydytojus per praktiką nuvedė iki pasaulinio mokslo kelio.

Pasak T.Linkevičiaus, jeigu gydytojas užbaigia studijas ir sėkmingai gydo žmones, tai jau nuostabu. Tačiau jis pasirinko dar ir mokslininko, dėstytojo, mokslinių darbų rašytojo kelią. Jaunystėje mokėsi muzikos, grojo gitara, kūrė. Net svarstė studijuoti mediciną ar rinktis muzikanto gyvenimą. „Dabar, kai pasiklausau senų savo įrašų, nusistebiu – ar aš čia gitara groju, – šypsosi gydytojas. – Ir dabar namie turiu gitarą, paimu tik atokvėpiui, bet pirštai nebeklauso…“

Užtat gydytojo prof. T.Linkevičiaus ir jo kolegų iš Vilniaus implantologijos centro klinikos rankos dabar žmonėms grąžina visaverčio gyvenimo pajautimą ir galimybę vėl šypsotis.