"Veido" archyvas

Aktorius ir režisierius… Šiuo metu “Dviračio šou” smagiai parodijuojantis šalies premjerą ir kuriantis daugelio žiūrovų pamėgtus serialus – “Moterys meluoja geriau” ir “Nemylimi”.

Koks jis? Žmogus, kuris ne kartą ieškojo išeities, kuriam ne sykį teko ryžtis drąsiam žingsniui, kad priimtų sprendimą. Ką savo gyvenime jis atrado ir suvokė, kokiu žvilgsniu dabar žvelgia į prabėgusius metus ir šią dieną?

Instrumentų daug, bet nėra kas moka jais groti…

Į susitikimą Sigitas Račkys atmina dviračiu. Visai nebodamas nei tądien buvusio žvarbaus oro, nei stipraus vėjo. Neseniai atšvęstas šešiasdešimtmetis jam, regis, nė motais. Ir geros nuotaikos jis nestokoja, nes nei darbų, nei užmojų netrūksta. Artėjo Teatro diena, todėl nuo teatro ir pradėjome kalbą. Nors šiuo metu jis gyvena serialais, bet tai, kas vyksta teatre, jam taip pat rūpi. Tiesa, apie jį prabyla neslėpdamas, kad tai, kas dabar ten dedasi, kur viskas kliba, griūva, jam visiškai nepatinka. O kur patiks, jeigu problemų teatre – nors vežimu vežk: apgailėtinas finansavimas, šlubuojanti vadyba, nykstanti moralė ir režisierių stygius. Užtat aktorių – pulkai. Tik rinkis. Pasak jo, čia galima būtų džiaugtis, bet kas iš to, kad instrumentai puikūs, jeigu mokančiųjų jais groti reikia su žiburiu ieškoti.

Be iššūkių – neįdomu

Jo nuomone, šiuo metu Lietuvoje trūksta jaunų talentingų režisierių, nes dabar niekas neatrenka, kaip anksčiau, geriausiųjų ir nesiunčia jų studijuoti į Maskvą. Dabar ten plasnoja tik pavienės kregždės. Bet kam taip toli skristi, kai galima režisieriumi tapti ir Lietuvoje? Deja, S.Račkys gana skeptiškai vertina jų rengimą mūsų padangėje, nes šioje srityje, jo nuomone, nėra nei tinkamos metodikos, nei supratimo, kaip juos rengti. Kas iš to, kad koks režisūros grandas studenčiokui sako: “Žiūrėk ir mokykis…” Jo akimis, nieko iš to žiūrėjimo neišspausi. Teks minti ilgą kelią, klysti, daug kapstytis vietoje, kol tapsi režisieriumi.

Klausydamasi slapčia pagalvoju: kitas jo vietoj rankas trintų. Juk kol režisieriai ant pirštų skaičiuojami, galima per daug nesiplūkiant pačiam ramiai dirbti. Bet toks scenarijus jo visai netraukia. Gal todėl, kad tai neuždega, nekelia iššūkių, nes kai to nėra, tai viskas tarsi pelkėje – blanku ir pilka.

Kai nelieka sąžinės, nelieka ir teatro

Pasak jo, tai kas, kad dabar vyksta konkursai režisieriaus vietai užimti. “Kas iš to, juk į juos visada susirenka tie patys trys žmonės… Būna, kad kuriam labiau daktaro reikia, o ne spektaklius statyti. Kartais išsirenkama iš vienui vieno kandidato. Tad jau pasiektas dugnas. Tiek režisūros, tiek vadybos srityje. Pažiūrėkite, kur tik teatro remontas, ten – tikra velniava. O kur nėra sąžinės, ten nėra ir teatro”, – mano S.Račkys.

Jis nė neabejoja, kad visada bus žmonių, kuriems reikės teatro. Pasidžiaugia, kad keturi jo spektakliai yra lankomi iki šiol: “Štai “Vyšnių sodas” rodomas jau dvidešimt metų. Na ir kas, kad mes jame jau apibyrėję, pasenę, bet salė visada pilna žiūrovų, žmonės žiūri ir verkia. Jiems reikia tokio teatro, o ne to, kuriame tik akmenys mėtomi ir rėkiama. Tai, kas dabar kai kurių režisierių kuriama, man net neįdomu, nes po penkiolikos minučių žinau, kas bus toliau. Tie eksperimentai su savimi, tas kapstymasis savyje, – tai niekur neveda.”

Kiekvienas turi teisę rinktis

Ne, jis nesigaili, kad prieš dešimtmetį paliko Mažąjį teatrą: “Jei nebūčiau išėjęs, gal šiuo metu vaidinčiau masuotėse nė tūkstančio litų neuždirbdamas. Užtat per tą laiką pažinau beveik visus teatrus. Ir galiu tik džiaugtis, kad man pavyko sukurti keletą gerų spektaklių, kad paskui ėmiausi serialų. Nes aš gyvenau ir kūriau”, – sako aktorius ir režisierius. Beje, nė kiek neslėpdamas pripažįsta, kad to meto jo apsisprendimui įtakos turėjo ir atlyginimas.

Jis gerai žino, kaip žiūrima į serialus, kad vieni jais žavisi, kiti – nekenčia. “Bet aš didžiuojuosi savo darbu. Mes turime savo žiūrovus. Mūsų serialai užima pirmąsias reitingų vietas. Ir juose nematau nieko blogo. Juk yra žmonių, kuriems patinka detektyvai, yra ir tokių, kurie mėgsta meilės romanus… Kiekvienas turi teisę rinktis, – mano režisierius. – Gal ir ne viskas juose išeina taip, kaip norėtųsi, nes jie kuriami greitai, bet juose yra ir daug gerų epizodų, kuriais visada su aktoriais pasidžiaugiame.” Jo nuomone, kaip ir kiekviename darbe, čia taip pat daug kas priklauso nuo darbštumo ir sąžiningumo. Sako, būna, kad kartais ant jo net pyktelima, kai filmuojami septyni ar dvylika dublių. Bet jis visada yra linkęs laikytis savų principų – neleisti sau ir kitiems eiti lengviausiu keliu.

Kai pažintys negalioja

Klausantis jo net ima atrodyti, kad jis viską lengvai iš savęs traukia: vaidmenis, spektaklius, serialus. Tarsi ištiestų ranką ir iš lentynos paimtų tai, kas laukė savo akimirkos. Bet iš tiesų viskas kiek kitaip. “Po įtempto darbo teatre ir filmavimų yra tekę ir ligoninėje atsidurti. Viskas tada susidėjo į vieną krūvą… Bet dabar jau gerai. Gal apsitryniau… Tik iš pradžių, kai pradėjau dirbti, labai nervinausi. O dabar jau daug daugiau žinau, turiu savo raktelius, žinau, kur ir ką reikia paspausti. Dabar keliu balsą ne iš nervų, o kai matau, kad reikia drausmės”, – beria jis. Taip, darbas teatre sudegino daugelį jo bičiulių, bet ir jam pačiam kitaip neišeina.

Ne paslaptis, kad būna visokių režisierių. Vieni šokdina aktorių kaip panorėję, vos ne į miltus sumala, paversdami jį savo taikiniu… O kaip kuria jis? “Aš netikiu taikiniais. Baimė kausto, aktorius tada nieko gero negali sukurti. Man svarbu su aktoriumi rasti kalbą. Esu statęs per dešimt spektaklių. Yra buvę visko. Būna, kad nesusikalbi. Visai kas kita, kai tave supranta. Taip, turiu mėgstamų aktorių. Juos ir tempiu į serialą. Štai turėjau aktorių kursą, tai jie pas mane dabar ir vaidina. Ne todėl, kad iš mano kurso, o todėl, kad talentingi ir to verti. Niekada nekviečiu vaidinti aktoriaus, kurį gerai pažįstu, bet matau, kad jis tam vaidmeniui netinka. Net savo žmonos (aktorė Rasa Jakučionytė) nekviečiu vaidinti. Ji vaidina tik tada, jei tinka vaidmeniui. Jeigu daryčiau kitaip, daryčiau blogai tam žmogui. Ne, žmona dėl to nepyksta, nes gerai mane pažįsta.”Beje, S.Račkys yra iš tų režisierių, kurie geba atrasti aktorius. “Kai dirbau Šiaulių teatre, atradau aktores Ingą Norkutę ir Jūratę Indriūnaitę. Tada jas pirmą kartą pamatė daugelis, o dabar jos jau žvaigždės”, – pasidžiaugia jis.

Nelinkęs kritikuoti

Kai pasiteiravau apie parodijuojamą Ministrą pirmininką, tikėjausi, jog ims jį kritikuoti, bet paaiškėjo, kad to daryti jis visai nelinkęs: “Niekas dabar nežino, kas būtų, jeigu Andriaus Kubiliaus vietoje būtų buvęs kas nors kitas. Ir niekur mes nesidėsime, jei netaupysime. Aišku, kam patinka, kai nukerpa algas, pensijas, bet kad nėra kito kelio. Taip, buvo padaryta klaidų, bet toje košėje, kurioje esame, jų išvengti, matyt, neįmanoma. Kažin, kaip kitiems būtų pavykę jo vietoje? Ne, aš nepamilau savo herojaus, bet visose situacijose esu linkęs ieškoti pozityvo. Čia, kaip ir mene, negali būti kategoriškas.”

Paklaustas, ar niekada neturėjo noro eiti į politiką, atsako nesvarstydamas, kad tokių ketinimų neturėjęs, kaip ir noro vadovauti teatrui. Bet paskui priduria, kad gal niekada nereikia sakyti niekada…

Save jis vadina optimistu. Ir šiandiena jam daug kas nekelia liūdesio. “Vilčių teikia jaunimas, kuris daug mokosi ir siekia savo tikslo. Jie išvažiavo, kabinasi į gyvenimą. Nors ir sako, kad pesimistai yra protingi, o optimistai – kvaili, bet jau geriau būsiu kvailas nei nusivylęs”, – juokiasi vyras.

Norėtų ramiai ir smagiai pagyventi

Prakalbus apie šeimą, sako, kad atėjo metas, kai namie su žmona juodu likę dviese. “O būdavo, kai į kaimą Anykščiuose suvažiuodavo per dvidešimt žmonių – mano ir sesers vaikai, draugų būriai… Klegesys visą parą. O dabar – ramybė. Manau, kad taip ir turi gyventi mano amžiaus žmonės. Su žmona “durnių” palošiam, pasėdim, pasišnekam, pažiūrim televizorių… Vaikai? Dukra Sigita su vyru ir dviem vaikais gyvena Pietų Afrikoje, sūnus Andrius, nors ir Vilniuje, bet dirbdamas vilkiko vairuotoju daug laiko praleidžia kelyje, o jaunėlis Julijonas studijuoja ekonomiką Lankasterio universitete Anglijoje, – vardija pašnekovas. – Kai pažiūriu į savo gyvenimą, atrodo, kad viską jau atlikau. Na, dar norėčiau jauniausią sūnų išmokyti. Dar metai – bus atlikta ir ši misija. Tada gal ir serialų nekursiu, o dabar esu priverstas…” (juokiasi).

Sako, esą darbų turi dar dešimčiai metų. Tad nuobodžiauti neteks. Norėtųsi, ir kad sunkios ligos nepastvertų. Yra įsitikinęs, kad gyvenime nereikia verstis per galvą, kur kas geriau gyventi ta diena: “Dar norėtųsi ramiai ir linksmai, su alaus bokalu pagyventi. Manau, kad galiu sau tai leisti, nes manęs nejaudina turtai, nieko nesu pavogęs, nevilioja politika, kaip tų, kurie į ją įlindo su Arūno Valinsko “chebra” ir susigadino gyvenimą.”

Surasti savo kelią ir savo žmogų

Kas, jo akimis, gyvenime turi būti svarbu? “Rasti žmogų, su kuriuo galėtum gyventi. Tai, kaip žinoma, didelė loterija. Būna, kad ir antrą, ir trečią kartą nepavyksta. Negali sakyti, kad ne nuo tavęs tai priklauso. Visada reikia pažiūrėti į veidrodį ir paklausti: ar tik tu kartais nesi dėl to kaltas”, – savikritiškai prabyla S.Račkys.

Pasmalsavus, ar antroje santuokoje jis kitoks, nei kai buvo vedęs pirmąkart, juokdamasis prisipažįsta, kad liko toks pat. Nes žmogus, pasak jo, keičiasi tik iki trejų metų. Kai bandau spėti, kaip jam pavyksta, kad buvusi žmona kartu laiką leidžia su jo dabartine sutuoktine sodyboje, jis nepuola dalyti idiliškų receptų. “Nors psichologai ir prirašė knygų, kaip reikia elgtis šeimoje, kaip mylėti žmoną, bet visa tai niekai. Arba tu randi kontaktą, arba ne. Pagal taisykles nepagyvensi. Tai loterija. Pažįstu žmonių, kurie neištraukė savo bilieto, bet toliau gyvena. To irgi nesuprantu. Kančia gyventi su žmogumi, kurio nemyli.” Jis neslepia, kad ir antrojoje jų santuokoje visko buvo, bet jeigu po daugiau kaip dvidešimties santuokos metų jiedu vis dar kartu, vadinasi, viskas gerai.