"Veido" archyvas

“Gyvenimas yra arba drąsus nuotykis, arba jis nieko vertas” – Hellen Keller

Ar Jums pažįstamas jausmas, kad kažkas gyvenime „neTaip“?  Atrodo lyg gyventum ne savo gyvenimą.  Dirbtum ne tą darbą ir lauktum ramios senatvės t.y. mirties.  Atrodo lyg ir pažįstamas jausmas kartais pasivaidenantis pro langą. Ką mes su juo darome? O gi padedame atgal į giliausią sąmonės stalčiuką.

Pala, pala. Ar tik nenori man gerbiamasis rašytojau pasakyti, kad galima gyventi Kitą gyvenimą? Kad sėdžiu ne savo rogėse ir dar ne savo noru, bet labai jau ilgai jomis važiuoju tai išlipti būtų kažkaip lyg ir nepadoru. Būtent! Nepadoru! Ir dar kokia kalba apie lipimą iš rogių, kai Visi, na arba bent jau didžioji dalis žmonijos jomis labai sėkmingai, o gal teisingiau sakyti tvarkingai šliaužia į tapati tikslą. Kokį?

Tikslas – mirtis. Paanalizavus, ką mes didžiąją dienos dalį veikiame, gauname įdomius rezultatus. Nervinamės ir jaudinamės dažniausiai dėl visai nereikšmingų dalykų. Skubame, kad net dangaus su žvaigždėmis nebepastebime. Kada paskutinį kartą buvai lauke pamatyti žvaigždžių?  Butent, pamatyti  tikrų žvaigždžių, o ne televizoriaus parado.  Dar valgome maistą, kurio turbūt net maistu jau pavadinti nebegalima, nes per gmo, e, stabilizatorius, saldiklius ir priedus ten jau ir originalios pirmapradės maisto idėjos nebesimato. Na ir didžiąją dienos dalį praleidžiame dėžučių karalystėje.

Iš dėžutės buto ar namo (gelžbetoninio dažniausiai), judame kita dėžute mašina ar autobusu į darbo ofisą dėžutę ir ten sėdime prie kitos dėžutės spaudydami klaviatūros mygtukus, kurie jau labai įtartinai panašūs į mažas dėžutes. Nusibodai! Visa tai, jau žinau. Bet ką tai bendro turi su mano kiTokiu gyvenimu?

Mąstymą dėžutėje! Gyventi dėžutėje nėra nė perpus tiek baisu, kaip mąstyti dėžutėje. Ar Jums teko sutikti žmonių, kurie gyvena su tuo pačiu pasaulėžiūros, įsitikinimų ir vertybių modeliu jau visą laiką. O gal tokį, net pažįstat labai artimai? Labai, labai? Kad ir kas žemėje benutiktų kalti yra kiti arba kaip sakė Paksas – aplinka. Kad ir kas pasikeistų tai visada į blogą ir apskritai Visi politikai vagys, kaimynai blogi, o oras niekada nebūna idealus. Trumpai: aš geras, bet man labai nesiseka, nes… Aplinka bloga, neturiu pinigų, trūksta išsilavinimo, kiti blogi ir pasaulis kažkokia labai pikta vieta, tik ir žiūri, kad man kas blogesnio nutiktu.

Ponai ir ponios! Niekas. Dar kartą kartoju, niekas! Niekas nepasikeičią  į gerą kol nepripažįstamą, kad yra blogai. Kad nėra gerai taip kaip yra. Ir tai visai nesvarbu ar kalbama apie tarptautinę korporaciją ar apie alkoholiką anoniminiame susirinkime. Kol nepripažinsime, kad esame ten kur nenorime būti neturėsime priežasties eiti kitur. O kodėl taip sunku prisipažinti? Kodėl sunku sau ištarti – gyvenu gyvenimą, kuris man nepatinka. Atsakymas: nes tai sau sąžiningai pripažinus reikės keistis. Išeiti iš patogios ir saugios komforto zonos ir eiti tiesiai į nežinią. Mmm.. Kažkaip nes kamba viliojančiai. Gal aš geriau pabūsiu čia sau saugiau ir toliau būsiu nepatenkintas visu pasauliu ir savo gyvenimu. Bet ar nesinori gyventi gyvenimo kitokio gyvenimo? Ar nesinori įgyvendinti vaikystės svajones? Apiplaukti pasaulį jachta?

Praleisti metus Tibeto vienuolyne? Daryti tai kas teikia malonumą, o ne tai kas priValoma. Kur dingo tas mažas vaikas viduje? Tiksliau kada jis dingo? Nes jis tikrai buvo.. Gal darželyje, o gal pradinėje mokykloje, gimnazijoje, universitete? Nesvarbu. Konstatuojam faktą.  Vaikas dingo!

Kur man rasti tą vaiką? O tai negalėsiu ramiai eiti miegoti. Jis, kaip ir jūsų laimė, niekur nedingo. Jis visada su mumis. Kažkur ties širdim. Tai ko jis nebekalba, nebesvajoja, nebežaidžia? Kaip augalui dirvoje reikia vandens ir saulės, taip ir mūsų vaikui gyvenančiam tamstos ir mano kūne reikia – laisvės ir džiaugsmo. Proto laisvės, įsitikinimų laisvės, taisyklių laisvės, stereotipų ir aplinkos laisvės. Ir dar žinoma džiaugsmo. Meilės ir kūrybos džiaugsmo. Tai ką, man dabar pradėti viskuo džiaugtis, būti laimingu ir jaustis laisvu? Taip! O laimė ji viduje, nes nuo išorinių dalykų ar daiktų priklausanti laimė tai tik kita kančios forma. Tik laiko klausimas kada tokią laimę prarasite arba kažkas pasikeis ne pagal planą ar lūkesčius. Visatoje pastovus tik vienas dalykas: nuolatinė kaita.

Pasiūlymas visai, visai ne į temą. Einam gyventi savo gyvenimo. Kiek galima spoksoti į dėžutės ekraną. Pats laikas susipažinti su realybe.

Nesuprantu, kodėl žmonės bijo naujų idėjų. Aš bijau senų – John Cage

Autoriaus blogas: http://www.esujums.lt