„Reikia saugotis ministrų, kurie be pinigų nesugeba padaryti nieko. Ir ministrų, kurie už pinigus gali padaryti bet ką“, – yra pasakiusi ilgametė Indijos premjerė Indira Gandhi. Tačiau šiandien ji nesidžiaugtų – Indijos korupcijos suvokimo indeksas vis dar labai žemas (38 iš 100), o ši valstybė tebėra tarp planetos autsaiderių ir užima 76 vietą. Ministrai reikalus ten tvarko po senovei.

Rima JANUŽYTĖ

Užtat Lietuva gali džiūgauti. Pas mus jau tik viena kita ministrė ar ministras tebemano, kad nusikaltimo mastas priklauso nuo pakišos dydžio. O vis daugiau dalykų, nors ir ne visus, jau galima nuveikti ir be „otkatų“.

Nors mažos dovanėlės dažnai vis dar labai efektyviai sustiprina draugystę ar padeda susiorganizuoti vieno langelio principą ten, kur juo nė nekvepia, vis dažniau galima apsieiti ir be saldainių, konjako ar mažulyčio balto vokelio. Lietuvos portaluose net  atsiranda stulbinančių istorijų, kurių herojės prisipažįsta, kad net gimdyti į ligoninę vyksta iš anksto „nesusitarusios“.

Jei tai nepakankamai džiugina, galime džiaugtis, kad jau penkerius metus sugebame teisingai suprasti „Transparency International“ kasmet skelbiamų korupcijos suvokimo indeksų reikšmes. Anksčiau visi džiaugdavosi, jei Lietuvos indeksas sumažėdavo, – manė, kad tai gerai.

Paskui A.Račas visus besidžiaugiančiuosius išvadino dundukais, ir dundukai iš karto atsitokėjo. Jų atsitokėjimas sutapo su tuo, kad Lietuva iš tiesų peržengė Rubikoną – jos indeksas visiems laikams perkopė 5 balų ribą ir mūsų šalis atsidūrė kitoje lygoje: tarp valstybių, kurios pajėgios kontroliuoti savo korupcijos lygį. Gal Rubikono Lietuvos korupcijos kontekste minėti ir nederėtų – galėtume sugalvoti kažką mums neutralesnio, pavyzdžiui, Skai­drukoną ar Nekyšinikoną.

Bet atsirasti anapus tvoros dar nereiškia nebūti patvory. Naujausiame korupcijos tyrime Lietuvai skirtas 61 balas iš 100 galimų ir 32 vieta 168 šalių sąraše. Skamba lyg ir neblogai. Sparčiais žingsniais tolstame nuo Ruandos, kuri pagal korupcijos lygį dabar lenktyniauja su 1999-ųjų Lietuva, tačiau 2015-ųjų Lietuvą užtikrintai lenkia Botsvana.

Vėlgi galime džiaugtis, kad korupcijos Lietuvoje mažiau nei vidutiniškai G-20 valstybėse: jų vidurkis – tik 54. Dar geriau pasijustume, jeigu pažvelgtume į save visos planetos kontekste: tada galėtume girtis, kad pasaulio vidurkis – tik 43, o tai reiškia, kad maždaug 6 mlrd. kitų planetos gyventojų gyvena didesnės korupcijos sąlygomis negu mes, lietuviai.

Tačiau mes esame Europoje, todėl lygiuotis turėtume ne į Haitį ar Šiaurės Korėją, o į Daniją, Suomiją ir Švediją. Šis nepajudinamas pirmūnių trejetukas bado akis visam pasauliui, o mums turėtų badyti labiausiai.

Bet dažniausiai pasidžiaugiame, kad labai blogai, vertinant Europos matais, sekasi Bulgarijai, Vengrijai, Ispanijai, Turkijai. Kad Lenkijos korupcijos suvokimo indeksas pablogėjo, o Estijos – beveik nepagerėjo. Kad Lietuvai vėl pavyko aplenkti Latviją. Žodžiu, savi provincijos vargai ir džiaugsmai.

Viena neseniai gatvėje sutikta mama panašiai pasidžiaugė, kad jos vaiko, kuriam neatsirado vietos valstybiniame darželyje, niekaip nepriėmė net už kyšį, nors vieną dieną ji direktorei nunešė tūkstantį, kitą – jau du tūkstančius litų. Direktorė nukirtusi: „Nesityčiokite su tokiomis sumomis.“

Štai ta mama ir džiaugiasi, kad korupcijos Lietuvoje mažėja. Bent jau nebe visi ją gali sau leisti, nes „stavkės“ auga, o kontrolė didėja. Koks policininkas rizikuos būti sučiuptas dėl niekingų 50 eurų? Matyt, dėl to pastaruoju metu tiek daug sulaikoma prie vairo girtų įžymybių.

Arba tiek daug blogai besimokančių studentų. Juk koks profesorius parašys gerą pažymį už vieną kitą šimtą? Dar prieš dešimt metų vienas dėstytojas mūsų kursui viešai paskelbė: „Taip, aš esu paperkamas. Bet jei pasiūlysite man mažiau negu 100 tūkst. litų už įskaitą, pranešiu apie jus administracijai ir būsite pašalinti iš universiteto.“

Visi skaniai pasijuokė, nes tokia suma už įskaitą kursui, kuriame ir taip dauguma mokosi dešimtukais, pasirodė, švelniai kalbant, per didelė.

Tai štai, „mažosios“, varguoliui įperkamosios, kasdienės korupcijos pas mus bent santykinai tikrai mažėja, o stambiomis kupiūromis švaistytis sau gali leisti tik stambios žuvys. Tačiau jos mūsų vandenyse vis dar tokios slidžios, kad dažniausiai praslysta pro pirštus. Ir akis. Netgi ekspertų, kurie dalyvauja „Transparency International“ apklausose ir padeda sudaryti gerą ir vis gerėjantį šalies indeksą.