"Veido" archyvas

Šiųmetis Tarptautinių jaunimo debatų Lietuvos finalo nugalėtojas Vytautas Jankauskas

Moksleivių konkurso “Tarptautiniai jaunimo debatai” nugalėtojai ir finalininkai labiausiai vertina pasirinkimo laisvę, kurią atveria platesnis akiratis ir įgyta kalbos praktika.

“Mokėti taisyklingai sudaryti gramatines formas ir žinoti, kaip vienas ar kitas daiktas vadinasi vokiškai, dar nėra vertybė, – taip trumpai savo patirtį Tarptautinių jaunimo debatų konkurse apibūdina pernykštis Lietuvos finalo nugalėtojas Vilniaus Užupio gimnazijos abiturientas bei “Eurodesk Lietuva” programos vadovas Evaldas Rupkus. – Labiausiai džiaugiuosi, kad dalyvaudamas debatuose išmokau aiškiai struktūrinti savo mintis, rinkti ir rūšiuoti argumentus, atidžiai klausytis pašnekovo, analitiškai vertinti tai, ką sakau. O kur dar proga pasigilinti į išties įdomias temas, kuriomis šiaip gal nebūčiau susidomėjęs.”

O šiųmetis Tarptautinių jaunimo debatų Lietuvos finalo nugalėtojas Vilniaus Jėzuitų gimnazijos vienuoliktokas Vytautas Jankauskas pirmiausia džiaugiasi proga praktiškai pritaikyti įgytas kalbos žinias. “Žinoma, kai iš vertinimo komisijos išgirsti, kad tau vertėtų pagalvoti apie politiko ateitį, – rimtai susimąstai. Juk jaunam žmogui svarbu ne tik pažymys, bet ir įvertinimas bei paskatinimas ne vien mokykloje.”

Prasmingai investuotas laikas

“Kas iš tų puikių užsienio kalbos žinių, jei neturi ko pasakyti”, – taip debatų konkurso, kurį Goethe’s institutas Lietuvoje organizuoja jau šešerius metus, esmę ir patrauklumą apibendrina abu jaunieji pašnekovai. Tokia atsvara “mokyklinei medžiagai” išties vertinga, tad laikas, kurio prireikia debatų temai pasirengti, atrodo ne sugaištas, o prasmingai investuotas. “Juk pas mus per pamokas dažniausiai akcentuojami faktai, o ne priežastys ir aplinkybės”, – apgailestauja Vytautas.

"Veido" archyvas

Evaldas Rupkus džiaugiasi, kad dalyvaudamas debatuose išmoko rinkti ir rūšiuoti argumentus

Tikriausiai visi debatų – ar jie būtų vykę klasėje, mokykloje, mieste, ar Lietuvos finale – dalyviai praktiškai patyrė psichologų įrodytą tiesą, kad to, kas atrodo prasminga, žmogus išmoksta kur kas greičiau ir geriau. Evaldas iškart prisimena, kam debatų patirtis padėjo atrasti savo pašaukimą: Milda Vitkutė būtent debatų paakinta sėkmingai studijuoja politologiją Miunchene, o Astą Dumbrauskaitę rengimasis diskusijoms paskatino susidomėti antropologija, kurią mergina ir studijuos.

“Juk tai puiki proga pasidomėti gyvenimo sritimis, kurių neįsprausi į vieną mokyklinę discipliną. Štai viena tarptautinio finalo Berlyne temų buvo organų persodinimas ir donorystė. Iki tol tiesiog praleisdavau tuos žodžius pro akis ir ausis, o ruošdamasis ne tik daug perskaičiau ta tema, lyginau situaciją Lietuvoje su kitais kraštais, bet ir pats apsilankiau Kraujo centre. Tai išties įdomi sritis! Susidomėjimas gal ir nepastūmės manęs tapti gydytoju, užtat donoru tapau labai sąmoningai”, – tvirtina E.Rupkus.

Pasak jo, poreikis domėtis bei gilintis padeda ne tik apsispręsti dėl būsimos profesijos, bet ir tapti sąmoningu piliečiu, kurio sprendimai ir pasirinkimai bus pasverti, o ne ūmūs ir kategoriški. “Smagu pajusti, kad nepasiduodi išankstinėms nuostatoms ir sugebi žvelgti giliau, – tęsia V.Jankauskas, prisimindamas, kad šiųmečio finalo tema apie moterų skatinimą dalyvauti didžiųjų įmonių valdyme kvotomis tik iš pažiūros atrodė nelabai aktuali. – O dabar turiu labai aiškią savo poziciją ne tik šiuo konkrečiu, bet ir apskritai vyrų bei moterų padėties klausimu.”

Ir Vytautas, ir Evaldas sutaria, kad Lietuvos žiniasklaidoje bei visame viešajame gyvenime per daug kategoriškumo, kuris tikrai neproduktyvus. Juk dažnai pamirštama, kad diskusijos esmė – ne “prastumti” kurios nors pusės poziciją, o rasti geriausią, visiems tinkamą sprendimą.

Gebėjimas įtikinti argumentais

Beje, per šešerius debatų metus sukaupta praktika rodo: labai dažnai, regis, nepajudinamą poziciją turėjęs mokinys, nagrinėdamas temą (o tai gali būti ir pažymių mokykloje prasmingumas, ir Lietuvos dalyvavimas tarptautinėse karinėse misijose, ir mokyklų pastatų bei teritorijų apsauga), iš esmės pakeičia ankstesnį požiūrį.

Nors per debatus svarbiausia gebėjimas įtikinti argumentais, tokia popamokinė veikla lavina ir vokiečių kalbos įgūdžius. Vis dėlto jaunimo debatų aistruoliai entuziastingai pabrėžia, kad kalbos mokėjimas nėra vertinimo kriterijus. Juk šiais laikais nuostata, kad pirmiau išmokstama teorijos, o tik paskui ji taikoma praktiškai, – tikras anachronizmas.

Kai pats besimokantysis pajunta, kad kalba – labai vertingas įrankis, atsiranda rimtas ir stiprus motyvas tobulėti. Šiųmečio tarptautinio finalo prizininkas Šiaulių Stasio Šalkauskio gimnazijos abiturientas Airidas Janušauskas prisipažįsta patyręs tai savo kailiu.

Visi jaunimo debatų dalyviai džiaugiasi tikrai plačiomis galimybėmis, kurias atveria gerai mokama vokiečių (ar kuri kita) kalba. Nauji kontaktai bei atsiradę interesai leidžia ryškiau ir plačiau matyti pasaulį. O jaunimo debatų konkursus Lietuvoje organizuojančio Goethe’s instituto atstovai pirmiausia pabrėžia, koks svarbus čia Vokietijos fondo “Atmintis, atsakomybė ir ateitis” indėlis: fondas suteikia mūsų mokytojams galimybę praktiškai perprasti debatų mechanizmą ir įgyti reikiamų įgūdžių. Tad per debatų projektą su jaunimu dirba tokie vokiečių kalbos pedagogai, kuriems pirmiausia rūpi turinys ir gebėjimas dėstyti mintis, o ne gramatikos taisyklės.