Ekonominio pakilimo metais Vilniuje kaip grybai po lietaus dygę nauji kvartalai šiandien stūkso be darželių, mokyklų, poliklinikų, parduotuvių, žaliųjų zonų.

Viltis, kad artimiausiu metu naujuose didmiesčių mikrorajonuose bus pradėta kurti socialinė infrastruktūra, atsiras vaikų darželių, mokyklų, poliklinikų, parduotuvių, įvairių paslaugų centrų, – labai nedidelė, nes tai, pasirodo, ne privačių nekilnojamojo turto plėtotojų reikalas, bet savivaldybės rūpestis. O ši tam neturi lėšų.

Priminsime, kad praėjusį rudenį net 1800 mažylių nepateko į Vilniaus vaikų darželius, tačiau šių metų savivaldybės biudžete lėšų naujam darželiui statyti nenumatyta. Nors vien tik Pašilaičių rajone reikėtų mažiausiai trijų naujų vaikų darželių. Pagal gyvenamųjų teritorijų planavimo reikalavimus 70 vietų darželis turi tekti tūkstančiui gyventojų, bet šie reikalavimai yra tik rekomendaciniai, todėl ir neskubama jų laikytis.

Žmonės, gyvenantys toliau nuo centro įsikūrusiuose naujuose kvartaluose, priversti sugaišti po tris keturias valandas per dieną vien tik vaikams į mokyklas, darželius ir būrelius vežioti. Tai viena pagrindinių priežasčių, kodėl sostinėje rytais ir vakarais susidaro kilometrinės automobilių spūstys.

Prieš ketverius metus Perkūnkiemyje įsikūrusi Daiva Karnylienė sako, kad jos greitai dvejų metukų gimtadienį švęsiančiai dukrytei priklauso darželis, esantis Justiniškėse. Nuo namų jis nutolęs daugiau kaip tris kilometrus, tačiau D.Karnylienei tai nėra problema. Ji džiaugiasi, kad apskritai atsirado laisva vieta ir nuo vasaros pradžios galės leisti dukrą į darželį. “Mes vietą gavome tik todėl, kad esu vieniša trijų vaikų mama. Eilės šiame darželyje sudarytos trejiems metams į priekį”, – sako moteris.

Akmens amžiaus lygio infrastruktūra ir daugelyje kitų naujų mikrorajonų: Šiaurės miestelyje, Kairėnuose, Riešėje, Tarandėje, Zujūnuose, Trinapolyje, Gineitiškėse, Kalnėnuose, Antaviliuose, Pilaitėje, Pylimėliuose, Bajoruose, Galgiuose, Bendorėliuose, Klevinėje, kvartale šalia “Siemens” arenos ir kitur.

Privačios iniciatyvos sunkiai skinasi kelią

Perkūnkiemyje vaikų darželis galbūt kada nors ir iškils, nes jam bent jau yra suplanuota ir palikta vieta. O štai, tarkime, Šiaurės miestelyje, kuriame gyvena daugiausia jaunos šeimos, nėra nei laisvo sklypo, nei planų kada nors statyti darželį ar mokyklą. Šio rajono namai padalyti Žirmūnų ugdymo įstaigoms. Todėl ryte ir vakare aplink Šiaurės miestelį susidaro milžiniškos automobilių spūstys.

Dovilė Maskvytienė prašymą priimti sūnų į jam priklausantį darželį parašė, kai mažyliui buvo pusė metų. Tačiau artėjant trečiajam gimtadieniui ir pradėjus ruoštis į darželį paaiškėjo, kad vieta berniukui geriausiu atveju atsiras dar po metų. Savivaldybės Švietimo skyriuje buvo pasiūlytas darželis, esantis Savanorių prospekte, nes tik jame tuo metu atsirado laisva vieta. Vilniaus senamiestyje dirbančiai moteriai visuomeniniu transportu ten vežioti sūnų labai nepatogu, taigi šiuo metu jį prižiūri močiutė. Dovilė tikisi, kad šį rudenį jos sūnus jau pateks tarp laimingųjų, kuriems atsivers darželio durys.

Vilniaus savivaldybės Švietimo departamento direktorius Gintaras A.Petronis sako, kad labiausiai darželių trūksta Pilaitės, Justiniškių, Fabijoniškių, Pašilaičių ir Santariškių rajonuose. “Santariškių klinikų teritorijoje buvo planuojama steigti darželį, tačiau kol kas viskas tik svarstymų lygmens”, – apgailestauja G.A.Petronis.

Į visus klausimus, kodėl padėtis nesikeičia, valdininkai atsako trumpai: “Trūksta lėšų. Sunkmetis.” Ir jokių išeičių neieškoma. Tiesa, paskelbta, kad esą palengvintos sąlygos kurtis privatiems darželiams, tačiau bandantieji tuos darželius kurti šiuo klausimu turi kitokią nuomonę.

Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos valdybos narys Arvydas Avulis sako, kad asociacija yra ne kartą teikusi siūlymų, kaip spręsti šį klausimą. “Siūlome viešosios ir privačios partnerystės būdu plėtoti projektus, pasitelkiant privačius investuotojus. Tačiau privati iniciatyva sunkiai skinasi kelią, nors už socialinę infrastruktūrą (vaikų darželių, mokyklų, poliklinikų steigimą) tiesiogiai atsakingos savivaldybės. Galbūt valdininkams trūksta patirties įgyvendinant tokius projektus, gal nepasitikima verslininkais ar trukdo susikurtos baimės”, – svarsto A.Avulis. Vis dėlto vilties nepraranda, nes jau pradėtos derybos su Vilniaus miesto valdžia dėl vaikų darželių statybos “Bajorų kalvų” ir “Santariškių namų” gyvenvietėse.

Priemiesčių urbanizuoti nenumatyta

Savivaldybės įmonės “Vilniaus planas” vyriausiasis architektas Mindaugas Pakalnis sako, kad sostinėje neverta statyti naujų mokyklų ir darželių, nes Vilniuje gyventojų nedaugėja. Jie tik migruoja iš vieno rajono į kitą. Prasmingiau, pasak jo, būtų renovuoti senas ikimokyklinio ugdymo įstaigas. Taip, pavyzdžiui, planuojama praplėsti Pašilaičiuose įsikūrusią Gabijos gimnaziją. Taip pat, M.Pakalnio vertinimu, turėtų būti sukurta vaikų vežiojimo specialiais autobusiukais sistema, kaip padaryta Berlyne. Tokia sistema veika ir JAV, kur yra didelė gyventojų koncentracija priemiesčiuose.

“Vilnius, skysdamas į priemiesčius, panašėja į JAV miestų modelius. Tačiau tai nėra gerai. Vanduo, elektra, šiluma pas mus tokie brangūs todėl, kad tinklų ilgis, skaičiuojant vienam gyventojui, jau viršijęs Europos vidutinius dydžius. Be to, gyvenant už miesto labai padidėja šeimos išlaidos degalams”, – aiškina M.Pakalnis.

Aurelija Kličinskienė, gyvenanti Kairėnuose, patvirtina trečdalį algos išleidžianti degalams, o pusę laisvo laiko jų šeima praleidžianti automobilyje. Mat sūnų į pradinę mokyklą ji kasryt veža dešimt kilometrų. Vyras per pietų pertrauką iš kito miesto galo važiuoja jo parvežti namo, o paskui – vėl į darbą. Iki šiol net iki artimiausios maisto prekių parduotuvės reikėdavo sukarti apie penkis kilometrus. Tik prieš porą mėnesių Kairėnuose duris atvėrė vieno prekybos tinklo parduotuvė.

“Žmonės ne visuomet įvertina gyvenimo gražesnėje aplinkoje, bet toliau nuo miesto infrastruktūros objektų kainą – gaištamą laiką, kai reikia vežioti vaikus į mokyklą ir darželį, kai nėra galimybės arti namų apsipirkti bei pramogauti”, – mano A.Avulis ir priduria, kad tai nedarnios ir nesubalansuotos plėtros pasekmė, kai bėgama paskui pigesnį žemės lopinėlį, nenorint prisiimti bendros atsakomybes už žmonių, gyvensiančių toje teritorijoje, gerovę.

Miestai išskysta, atsiranda didelis transporto paslaugų poreikis, o nepatenkinant jo žmonės priversti tarnauti automobiliui, didėja spūstys, tarša, prarandamas brangus laikas. “Gyvenvietės turėtų būti subalansuotos tiek inžinerinės, tiek socialinės infrastruktūros požiūriu”, – tikina AB “Hanner” valdybos pirmininkas.

Pirkėjai estetikos nereikalauja

Savivaldybės atstovai atšauna visiems priemiesčiams užtikrinti infrastruktūros negalintys. “Neapsimoka nei tiesti inžinerinių tinklų, nei kurti socialinės ar transporto infrastruktūros, jeigu hektare gyvena mažiau nei 30 žmonių, nes gyventojai nėra pajėgūs už visa tai sumokėti. O Vilnius jau šeštajame kilometre neturi tokio tankio. Daugiau nei 30 žmonių hektare gyvena tik sovietmečiu statytuose miegamuosiuose rajone, centre ir Naujojoje Vilnioje”, – aiškina M.Pakalnis.

Todėl miesto bendrajame plane priemiesčių urbanizuoti ir nenumatyta. O privatiems nekilnojamojo turto plėtotojams neapsimoka net skverų įrengti, nes dažniausiai galvojama tik apie šios minutės naudą.

Lietuvos architektų sąjungos pirmininko Gintauto Blažiūno nuomone, naujuose kvartaluose įsikūrusių žmonių gerovės užtikrinimas priklauso ir nuo pačių užsakovų požiūrio. “Retas žmogus, rinkdamasis būstą, galvoja apie kokybę.

Daugeliui svarbūs tik ekonominiai svertai, todėl nei į aplinką, nei į estetinį vaizdą, nei į infrastruktūrą dėmesio nekreipiama. Be to, kai žmogus išeina iš sovietmečiu statyto daugiabučio, jam labai gražiai atrodo ir, pavyzdžiui, Perkūnkiemis. Nors ten nėra išspręsta net automobilių stovėjimo problema, neįrengtos žaliosios zonos”, – sako G.Blažiūnas.

D.Karnylienė taip pat pastebėjo, kad kai pernai žiemą iššalo visi jos gatvėje pasodinti jauni medeliai, niekas jų taip ir neatsodino.

Pasak G.Blažiūno, aplinkos tvarkymas pas mus visada buvo paskutinėje vietoje. Ir tai lemia ne ekonominis sunkmetis, bet požiūris į estetiką, kaip į nereikšmingą dalyką.

Balsių bendruomenė tvarkosi pati

Balsiuose rudenį duris atvers pirmoji per dvidešimt metų Vilniuje pastatyta vidurinė mokykla. Bendruomenės nariai devynerius metus mynė savivaldybės durų slenksčius, kol buvo patvirtintas projektas ir gautas finansavimas. Per tą laiką pasikeitė keturi merai, todėl jeigu ne bendruomenės užsispyrimas, mokykla nebūtų buvusi pastatyta. Pavyko tik todėl, kad patiems žmonėms labai svarbu susikurti saugią, jaukią ir patogią aplinką. Šiame rajone jau užaugo viena karta, kai vaikus tėvai kasdien vežiojo po visą miestą į įvairias ugdymo įstaigas.

Ilgai buvo kovota ir dėl to, kad Balsiuose, kuriuose gyvena apie 10 tūkst. gyventojų, galėtų iškilti daugiafunkcis centras. Neseniai savivaldybė skyrė nenaudojamos žemės sklypą, kuriame turėtų įsikurti medicinos paslaugų, vaikų dienos centrai, turgelis, parduotuvė, duonos gaminių kepyklėlė. Be to, netrukus po Balsius turėtų pradėti važinėti privačios saugos tarnybos ekipažas, kuris šiame rajone budėtų visą parą. Todėl suveikus namo signalizacijai į įvykio vietą atvyktų po kelių minučių. Taip pat greitai sureaguotų ir į gatvėje padarytus nusikaltimus.