Filosofinis, prasmingas, jautrus ir idėjiškai gilus epas jau spėjo išgarsėti nepaprastų kūrybinių kančių istorija. 35 mln. JAV dolerių biudžeto šeimyninės dramos ilgiau nei penkerius metus kantriai laukė gerokai iš anksto investavę platintojai, talentingą režisierių dievinantys kritikai, festivalių programuotojai, visame pasaulyje išsibarstę žiūrovai. Pats T.Malickas filmo idėją apie pasaulio susiformavimą, gyvybės Žemėje atsiradimą ir žmogaus egzistenciją nuo gimimo iki amžinybės puoselėjo bent 30 metų.

Ne visiems
Nereikėtų stebėtis, kad “Gyvenimo medis” pateisino tikrai ne visų milžiniškus lūkesčius ir debiutavo sulaukdamas prieštaringų reakcijų. Hipnotizuojantis, subtilus, biblinis, eksperimentinis ir neeilinis kinas su Bradu Pittu Lietuvoje startuos spalio 21 d., bet būtų naivu iš jo laukti solidžių komercinių rezultatų. JAV kino teatruose jis kol kas sukrapštė vos 7 mln. dolerių, bet prodiuseriai žada pakartotinai išleisti rudenį, per patį “Oskarų” savireklamos karštymetį.
T.Malicko filmai niekuomet nebuvo lengvai perkandami, spinduliuodavo per daug įmanomų prasmių, lavindavo vaizduotę ir išsiskirdavo mistifikuotomis teorijomis, o kartu atbaidydavo mąstyti tinginčią publiką. Režisieriui patinka žiūrovą įdarbinti detektyvu, raginti pačiam ieškoti atsakymų į daugybę užduodamų klausimų ir narplioti užuominomis ar herojų mintimis formuojamas interpretacijas. Galbūt todėl “Gyvenimo medžio” vertinimai skiriasi kaip diena nuo nakties: vieni vadina filmą genialiu ir fenomenaliu šedevru, o kiti rašinėja apie visišką šlamštą, pretenzingą nesąmonę, nusivylimus ir net palyginimus su kvepalų reklama ar “National Geographic” televizijos laida.
Kūrinio struktūra nesilaiko chronologijos rėmų, panyra į šeštąjį dešimtmetį, keliauja per laiką, svečiuojasi veikėjų atmintyje, sapnuose, svajonėse, meditacijose ir galiausiai iškeliauja į nuostabaus grožio amžinybę.

Apie šeimą, meilę ir Dievą
Jeigu atmestume operų ištraukomis įgarsintą ir svaigiai užburiančią filmo dalį apie gyvybės Žemėje atsiradimą su jausti gebančiais dinozaurais, ugnikalnių lavos išsiveržimais, kometų skrydžiais, medūzų šokiais, molekulių debesimis, tai “Gyvenimo medžio” erdvė gana siaura ir apsiriboja mažu Amerikos provincijos miesteliu bei jame gyvenančios vienos šeimos santykiais. T.Malickas užaugo identiškoje aplinkoje ir, kaip neoficialiai sakoma, perkėlė į siužetą daug autobiografinių motyvų bei savo išgyvenimų (pavyzdžiui, audringus santykius su fotografu tėvu ir atsidavimą mylimai mamai).
Filmas kaip tik ir vaizduoja despotišką, temperamentingą ir griežtai auklėjantį tėvą, pataikaujančią, mylinčią ir atlaidžią mamą, tris vaikystės idilija besimėgaujančius berniukus (režisierius buvo vyriausias iš trijų vaikų). Vienas jų žūva sulaukęs devyniolikos, ir tragiškas incidentas kardinaliai pakeičia vyriausio sūnaus Džeko požiūrį į pasaulį. Jis išeina iš namų ir nebendrauja su tėvais.
T.Malickas yra dorai tikintis žmogus, tad “Gyvenimo medis” kupinas užuominų apie pasaulio kūrėją. Mama rodo vaikams vietą danguje, kur gyvena Dievas. Vyriausias sūnus bando suprasti, kodėl visus neva mylintis Dievas leido numirti jo broliui. Čia galima prisiminti, kad T.Malicko jaunesnysis brolis savanoriškai išėjo iš gyvenimo, kai buvo išvykęs studijuoti į Ispaniją.
Finalinėjė dalyje Seano Penno suvaidintas maištininkas Džekas veda į rojų, kuriame po mirties susitinka su tėvais, broliais, draugais ir kaimynais. Tą akimirką lieka mistifikuoti klausimai: kaip egzistuoja gyvenimas? Kas mes tokie? Iš kur mes atsiradome? Kas mūsų laukia po mirties?

Buvo ar nebuvo?
Paslapties aura vyrauja režisieriaus asmeniniame gyvenime. T.Malickas kategoriškai vengia rodytis viešumoje, bijo fotografuotis ir sąmoningai neateina į spaudos konferencijas. Sutartyje dėl “Plonytės raudonos linijos” režisavimo jis įtraukė punktą apie draudimą viešumoje publikuoti jo dabartines nuotraukas. Niekas nežino, kaip atrodo penkis filmus per 38 metų karjerą sukūręs neįtikėtinai drovus vyras iš Teksaso, o jam patinka toks keistas statusas. Režisierius mėgsta rodytis savo filmų seansuose lyg neatpažintas vaiduoklis, o festivalių vadovai suteikia išskirtines teises užeiti pas operatorius ir patikrinti technikos kokybę.
Kanų festivalio žurnalistai spėliojo ir gaudė gandus apie T.Malicko buvimo vietą ir dienotvarkę. Jis nedalyvavo nė viename viešame renginyje, bet vis dėlto atėjo į “Lumiere” salę paskutinėmis “Gyvenimo medžio” minutėmis ir gerokai nustebino vizito nesitikėjusius aktorius. Plojimų audroje jis išniro minioje, pabučiavo savo žmoną, Angeliną Jolie, Jessicą Chastain, draugiškai apkabino B.Pittą, S.Penną ir taip pat paslaptingai dingo. Ne mažiau nustebęs festivalio direktorius Thierry Fremaux skubėjo rodyti ženklais, kad publika suprastų, kas yra šis vyras, ir spėtų bent akies krašteliu žvilgtelėti į T.Malicką.
Po savaitės “Auksinę palmės šakelę” atsiėmę trys prodiuseriai dar sykį pakartojo, kad T.Malickas nenori nieko aiškinti ir drovisi viešumos.

Nenuspėjamos procedūros
1978 m. Kanai apdovanojo filmą “Rojaus dienos” už geriausią režisūrą. Po to praėjo net 20 metų, kol režisierius atrado įkvėpimą sukurti poetinę karinę dramą “Plonytė raudona linija” apie Antrojo pasaulinio karo psichologines batalijas, kurias dar po septynerių metų papildė vesterniškas nuotykių epas “Naujasis pasaulis” apie britų vykdytą Šiaurės Amerikos kolonizaciją.
20 metų kūrybinę pertrauką T.Malickas praleido Paryžiuje ir intensyviai dirbo prie filmo “Q” scenarijaus, kuriuo mėgino dramatizuoti gyvybės ištakas. Jis nuolat konsultavosi su vaizdo efektų profesionalais, fotografais, mokslininkais, teologais, bet staiga persigalvojo ir sustojo. “Vieną pirmadienį Terry neatėjo į planuotą susitikimą. Jis niekam nepaskambino ir kažkur pradingo. Mes ilgai negalėjome jo rasti. Jis tiesiog sustojo”, – prisimena genialusis vaizdo efektų koordinatorius Douglas Trumbullas, prisidėję prie “Gyvenimo medžio” efektingiausių momentų.
Šiaip jau T.Malickas yra nenuspėjamas režisierius, kuris diktuoja sąlygas prodiuseriui ir nepaiso pinigus investavusių platintojų pageidavimų. Jis gali ištempti postprodukcijos procesą nuo kelių mėnesių iki metų, bet kurią akimirką persigalvoti ir griebti naują idėją. Jis ketino režisuoti biografinę dramą apie revoliucionierių Ernestą Che Guevarą ir buvo nuvykęs į Boliviją susirinkti daugiau informacijos, bet netikėtai nusprendė pasitraukti ir būsimą filmą sėkmingai pardavinėjusiems prancūzų prodiuseriams teko skubiai ieškoti naujo režisieriaus (juo tapo Stevenas Soderberghas).
“Gyvenimo medžio” aktorių sąstatas keitėsi dramatiškai ir intriguojamai. Tuoj po “Naujojo pasaulio” premjeros režisierius ketino pradėti filmavimus Indijoje ir pratęsti bendradarbiavimą su airiu Colinu Farrellu, o pagrindiniam vaidmeniui kalbino gerą bičiulį Melą Gibsoną. Pradėti sutrukdė finansiniai sunkumai ir filmavimas buvo perkeltas į 2008-uosius, o įtakingiausi leidiniai paskelbė, kad “Gyvenimo medyje” kopinės Heathas Ledgeris ir S.Pennas. Tačiau Džokerio vaidmuo “Tamsos riteryje” taip išsunkė jaunąjį australą, kad jis paskambino T.Malickui ir nuoširdžiai atsiprašė, sakydamas, jog nori pailsėti ir skirti daugiau laiko šeimai. Tik tuomet Tėvo vaidmenį perėmė vien prodiuseriu planavęs dirbti B.Pittas.

Kuo bus pratęstas “Gyvenimo medis”?
T.Malickas garsėja perfekcionizmu ir utopinėmis idėjomis, kurios dažnai brangiai kainuoja, bet kartais režisieriui pasakiškai sekasi. Jo prašymu iš miško buvo atvežtas didžiulis medis, kurį teko pasodinti filmavimui išsirinkto namo kieme. Jis užsispyręs nenaudoja jokių efektų filmuodamas vaidinančius aktorius ir siekdamas vizualinio grožio.
Atšventę reikšmingą laimėjimą prodiuseriai atskleidė dar vieną T.Malicko sumanymą pratęsti “Gyvenimo medį” vaizdingu estetiniu dokumentiniu filmu “Kelionė per laiką”, kurį planuojama rodyti didžiausiuose IMAX kino teatrų ekranuose ir vėliau išleisti kolekciniuose DVD rinkiniuose. Po išsamių konsultacijų su 20 pasaulio mokslininkų režisierius nuo 2008 m. filmavo ir vizualiais efektais piešė visatos evoliuciją nuo gimimo iki sugriuvimo, nuo pirmosios gyvybės celės atsiradimo ir pirmosios meilės iki mobiliųjų telefonų eros, mirties ir pasaulio pabaigos.
Unikaliąją “Kelionę per laiką” jau žiūrėję ir vertinę Stevenas Spielbergas, Francis Fordas Coppola ir Martinas Scorsese buvo sužavėti įkvepiančio, pamokančio ir informuojančio filmo turinio.

Laidotuvės
Šį pavasarį 67-erių T.Malickas buvo pastebėtas Paryžiuje. Senos krantinėje jis slėpėsi už kameros, sekiojančios paskui Beną Afflecką, Rachel McAdams ir Olgą Kurylenko. Šie aktoriai drauge su Rachel Weisz, Javieru Bardemu ir Jessica Chastain atlieka pagrindinius vaidmenis būsimame ir baigtame filmuoti kūrinyje darbiniu pavadinimu “Laidotuvės”. Niekas nežino, kiek mėnesių ar metų truks dar labiau eksperimentinės jausmų dramos montažas, nes režisierius mėgsta dirbti lėtai ir apgalvoti kiekvieną smulkiausią kadrą.
Dažniausiai per ilgą montažo procesą T.Malicko mintyse filmai neatpažįstamai pasikeičia ir projekte dalyvavę aktoriai nėra garantuoti, kad išvys save ekrane per premjerą.