"Veido" archyvas

Kai vaikas paklūsta iš gėdos, tai nėra vidinė motyvacija ir noras elgtis tinkamai

Gėdinimas yra toks įsišaknijęs, kad dažniausiai mes nė nebejaučiame gėdiną vaikus. Tai tokia paplitusi neva auklėjimo priemonė, kad nebesusimąstome, ar ji ko nors moko vaiką, ar… jam kenkia?

Kas vyksta, kai mes gėdiname? Įsiklausykime. Juk dažniausiai gėdindami komentuojame patį vaiką, o ne jo elgesį. Gėdiname dėl to, kad vaikas kažką jaučia, kažko nori arba jam kažko reikia: “Elgiesi kaip lepūnėlis!”, “Koks neklaužada! Kas taip neklauso mamytės?”, “Ko verki kaip kūdikis? Nebūk žliumba!”, “Visi vaikai elgiasi kaip normalūs žmonės, o tu?!”

Klausantis iš šono, atrodo – o siaube! Bet prisipažinkime – tai ne kartą yra išsprūdę iš mūsų lūpų! Gėdinimas – labai paplitęs. Gėdina ne asocialios šeimos, o geriausios iš geriausių. Gėdina ir patys geriausi pedagogai. Kanadoje atliktas tyrimas parodė, kad tik 4 proc. pradinukų nebuvo gėdinami tėvų!

Nesiteisinkime, kad gėdinome susierzinę ir praradę kontrolę. Verta susimąstyti, nes naujausi tyrimai rodo, kad gėdinimas – ne toks jau ir nekaltas! Dr. Paulas Eckmanas iš Kalifornijos universiteto teigia, kad gėda – labai intymi emocija, ir žmogaus veidas dar net neišmoko jos atspindėti. Gal dėl to mums sunku pastebėti, kai vaikai iš tiesų jaučia gėdą.

Mano mylimas prieše…

Ar jausti gėdą yra blogai? Žinoma, kad ne visada! Psichoterapeutas Johnas Bradshow sako, kad “sveiką gėdą” jaučiame tada, kai matome, kokį poveikį turi netinkamas mūsų elgesys, – dėl to visiškai nereikia mūsų gėdinti ir pravardžiuoti! Gėda yra sveika tiems žmonėms, kurie jau tokio amžiaus, kai gali būti atsakingi už savo poelgius.

Žinia, niekas negimsta susigėdęs. Gėdytis yra išmokstama ir to mokytis pradedama maždaug apie antrąjį gimtadienį, kai pradedama kalbėti ir atsiranda savojo “aš” suvokimas. Tam, kad vaikas išmoktų gėdytis, turi būti GĖDINTOJAS. Kuo gėdintojas mums artimesnis, kuo mes jį labiau mylime, tuo labiau susigėstame. Kadangi vaikystėje esame daug jautresni, todėl gėda, kurią patiriame vaikystėje, daug ilgiau išlieka. Ir nepamirškime, kad gėdinti galime ne tik žodžiais, bet ir žvilgsniu – kupinu nusivylimo, pykčio ir net pasišlykštėjimo.

Nekoks atbaidymas

Mokslininkai jau pateikė tomų tomus įrodymų, kad fizinės bausmės – netinkama vaikų auklėjimo priemonė. Kuo toliau, tuo daugiau žmonių supranta, kad tai – smurtas. Vis daugiau valstybių priima įstatymus, draudžiančius pakelti ranką prieš vaiką. Tačiau yra ne tik fizinės, bet ir emocinės bausmės, kurioms nėra skiriama tiek dėmesio, kiek jo turėtų būti.

Abiem atvejais – užsimodami ar gėdindami – suaugusieji tiki, kad atbaidys vaiką nuo nepageidautino elgesio. Ar tikrai? Dažnai mušimas ar gėdinimas – tiesiog iškrova. Gėdintojui atrodo, kad taip jis pasijus geriau. Deja… Kai sumenkiname vaiko savivertę, jis dar labiau stengiasi mums įtikti. Tėvai mano, kad va, gėdinimas “suveikė”. Bet vėlgi – ar tikrai? Net patys švelniausi tėvai kartais nesupranta, kokią įtaką gali daryti gėdinimas.

Savivertės nužudymas

Vaiko savo vertės pajautimas formuojasi girdint, ką apie jį sako kiti. Jeigu vaikas palieja sriubą ir sušunka: “Ak, koks aš nevėkšla!”, gali būti, kad jau ne kartą yra girdėjęs, jog yra nevėkšla. Toks vaikas bijo tos etiketės ir išmoksta gėdinti save taip, kaip jį gėdina tėvai. Tad kartais, sakytum, nekalta pastaba gali turėti ilgalaikį neigiamą poveikį savivertės suvokimui!

Sociologas T.Scheffas teigia, kad gėda “užspaudžia” visus jausmus: žmonės tiesiog bijo parodyti, ką jaučia. Todėl nenuostabu, kad kartais ima ir pratrūksta. Juk kai liūdna – turėtume verkti, kai pikta – šaukti, kai linksma – juoktis, o ne slėpti. Beveik visos emocijos turi fizinę išraišką, kuri padeda joms išsiskleisti. Kai jaučiame gėdą, užsidarome, izoliuojame save. Tyrimai rodo, kad ilgalaikį gėdinimą patyręs žmogus nori… atkeršyti! Itin nuo gėdinimo nukentėję asmenys vėliau serga depresija ir kitomis ligomis. Danielis Golemanas (“Emocinio intelekto” autorius) teigia, jog gėdinimas prisideda prie to, kad vaikams užaugus būna sunku bendrauti, kad jie elgiasi agresyviai. Kai kurie (pavyzdžiui, G.Kaufmanas) gėdą sieja net su valgymo sutrikimais, fobijomis ir seksualine disfunkcija.

Sugėdintas negalvoja apie kitus

Kai gėdiname vaiką, jis ima galvoti apie save, tiksliau – ką jam daryti, kad jums įtiktų. Jis nei supranta, ką blogai padarė, nei pradeda suvokti kitų žmonių jausmus (nes juk apie tai nesikalbate!). Kol vaikas mano, kad “aš blogas/nevykėlis/netvarkingas” ir pan, tol jis neišmoks empatijos. Tyrimai įrodo, kad dažnai gėdinami vaikai yra daug labiau egocentriški už negėdinamus.

Nebūkite naivūs: kai vaikas paklūsta iš gėdos, tai nėra vidinė motyvacija ir noras elgtis tinkamai. Tiesiog vaikas išmoksta vengti bausmės. Visas tas mandagus elgesys nebūtinai yra dėl to, kad vaikas jaučia jums ir aplinkiniams pagarbą!

Svarbu išmokti apsiginti

Koks elgesys yra gėdingas? Geras klausimas! Nes gėdingas elgesys kiekvienoje šeimoje yra… skirtingas! Pavyzdžiui, vienuose namuose galima vaikščioti plikam, kituose tai neįsivaizduojama. Vienuose namuose visi pietų metu tauška vienas per kitą, o kituose kalbėti prie stalo – nemandagu. Ir tai normalu. Taisyklės yra normalu!

Visiškai įmanoma turėti taisykles ir jų laikytis, negėdinant kitų. Vaikai nori priklausyti bendruomenei: šeimai, darželio grupei, giminei ir pan. Kai mes elgiamės pagarbiai su jais ir vieni su kitais, vaikai natūraliai perima tokio elgesio modelį. Vaikai nedaro to, ką jūs liepiate jiems daryti, – jie daro tai, ką jūs darote!

Tiesiog reikia nepamiršti amžiaus tarpsnių ypatumų. Pvz., 1–3 metų vaikui normalu būti savanaudžiam, nenorinčiam dalytis, judriam, smalsiam ir viską imančiam. Visiškai normalu, jei dvimetis ir trimetis atsisako palaukti, jei trimetis jus ignoruoja, nepaklūsta ir net elgiasi priešiškai. Jeigu gėdiname, o ne kalbamės, trikdome natūralią vaiko raidą ir prarandame puikią progą daugiau sužinoti apie jo poreikius ir su juo suartėti.

Neleisdami vaikui elgtis taip, kaip jis nori, neleidžiame jam subręsti. 2–4 metų vaikai mokosi laikytis taisyklių, kontroliuoti savo emocijas, ugdo valią. Labai svarbu, jog vaikas išmoktų save ir savo nuomonę apginti, kad vėliau gyvenime mokėtų pasipriešinti neigiamai įtakai. Versdami vaikus besąlygiškai paklusti, mokome juos, kad daug svarbiau paklusti kitiems, o ne patiems nusistatyti ribas.

Sustokime neišsižioję

Kasdieniška situacija: vaikas verkia, kad mama jam kažko nenupirko, ir… yra apšaukiamas. Apie ką turėtume pagalvoti prieš išsižiodami? Apie tai, kad mažylio pyktis ir liūdesys – normali emocija. Žinoma, kad verksmas erzina, tačiau supraskite, kad tai normali, sveika vaiko reakcija, kuriai reikia skirti dėmesio. Gaila, kad dažnai vaikai yra ne priglaudžiami, o gėdinami, kai apsiverkia… Mūsų mažiukai dažniausiai gėdinami tada, kai mes tikimės iš jų elgesio, kuriam jie dar yra per maži!

Supraskime, o ne gėdinkime. Vaikų elgesys dažnai būna “blogas”, nes jie nemoka parodyti savo jausmų. Gal vaikas susipyko? O gal pykstatės jūs su partneriu? Gal kas nors pasikeitė šeimos gyvenime? Gal vaikui trūksta dėmesio? Gal jam tiesiog nuobodu, jis pavargęs?

Normalu ir supykti ant vaiko, susierzinti. Vaikui sveika pamatyti jūsų pyktį. Mažieji geriausiai mokosi matydami, kokią įtaką jų elgesys turi kito žmogaus jausmams ar elgesiui. Vaikai geba išklausyti, ką ir kodėl mes jaučiame. Todėl ne išvadinkite vaiką nedėkingu/zyzliu/kvailu padaru, o pasakykite, kaip JŪS jaučiatės: “Man skaudu, kai tu piktai kalbi su močiute arba draskaisi parduotuvėje.” O jei kyla noras sugėdinti, pvz., čiulptuko reikalaujantį mažylį, nesakykite: “Fu, taip elgiasi tik mažvaikiai!” Verčiau parodykite gerą pavyzdį: “Matai, tėtis be “tiūtės”, brolis be “tiūtės”, tu irgi greitai toks būsi!”

Maža to – mokymuisi kalbėti “teisingai” gali prireikti labai daug laiko. Svarbu suspėti, kol vaikai neužaugo.