Kaip ir prieš penketą–septynetą metų, bankai ir draudikai vėl išsijuosę siūlo “įdarbinti” savo pinigus – investuoti į akcijas, fondus, apsidrausti investiciniu gyvybės draudimu ar pan. Kaip ir pakilimo laikotarpiu, vėl žadamas didžiulis uždarbis, o apie rizikas kalbama tik puse lūpų, neretai nutylint, kas su tais “įdarbintais” pinigais nutiktų, jei, tarkime, šalyje vėl prasidėtų krizė.

Į “Veidą” kreipęsis “Swedbank” klientas Jonas Marcinkevičius – vienas tų, kurie prieš krizę banko vadybininkų paakinti vos per kelias minutes apsisprendė investuoti į fondus. Tačiau po trejų metų iš jo investuotų 35 tūkst. Lt liko tik 5,4 tūkst. Lt. J.Marcinkevičiui pikčiausia, kad dėl to formaliai kaltas liko jis pats, o bankas ir tuos fondus siūlęs bei reklamavęs vadybininkas, pasirodo, visiškai neatsakingi.
Iš tiesų, kaip sako Lietuvos banko Priežiūros tarnybos Finansinių paslaugų ir rinkų priežiūros departamento Vartotojų apsaugos ir švietimo skyriaus viršininkas Darius Andriukaitis, investavimas – tai tikimybė uždirbti, bet lygiai taip pat – tai ir tikimybė prarasti.
“Swedbank” atstovas Saulius Abraškevičius aiškina, kad tokią riziką klientui esą išaiškina investavimo tarpininkas, šiuo atveju – bankas: “Pagal įprastą praktiką fondo vienetų pirkimo metu klientui suteikiama tinkama informacija apie instrumentą, paaiškinamos investavimo rizikos ir paminima, kad fondo vertės svyravimo riziką prisiima investuotojas.”
Ar tokios rizikos buvo paminėtos ir ponui J.Marcinkevičiui? “Pasirašiau nežinodamas nei akcijų, kurias perku, kainos, nei jų kiekio. Turiu inžinerinį išsilavinimą, bet jo, pasirodo, nepakanka, kad suprastum sutarties turinį”, – dėsto investiciniais fondais nusivylęs gyventojas, mėginęs teisybės ieškoti ir banke, ir klientų teises ginančiose institucijose.
Deja, dauguma kreipimųsi dėl fondų vertės sumažėjimo į Lietuvos banką baigiasi niekuo, nes paaiškėja, kad gyventojas “nebūna tinkamai įvertinęs investavimo riziką ir turi nepagrįstų lūkesčių”. Ir nors tuos lūkesčius kadaise sužadino ne kas kitas, o patys bankai, vien už gražius žodžius jų nenubausi.
“Paprastai klientas raštu patvirtina, kad su šia informacija susipažino. Tad jei pretenzija pateikta būtent dėl fondo vertės sumažėjimo – greičiausiai ji nėra pagrįsta”, – antrina S.Abraškevičius.
Taigi bankai vėl lieka teisūs, o J.Marcinkevičius patenka į nepavydėtiną padėtį. Ir tokių istorijų ne viena ar dvi, o tūkstančiai.
Nors šis reiškinys turi ir gerąją pusę – tai pamoka visiems Lietuvos gyventojams nepasitikėti bankų siūlymais ir ignoruoti visus bankų vadybininkų tauškalus. Tą vis daugiau žmonių ir daro.