Lietuvos savivaldybių asociacijos (LSA) vadovai nušviečia savivaldos raidos gaires: būtina padidinti savivaldybių galimybes dalyvauti 2014–2020 metų ES fondų investicijų programoje ir leisti savivaldybėms kuo sparčiau didinti savarankiškąsias savo pajamas.

Lolita Kaminskienė

LSA prezidentas,

Druskininkų savivaldybės meras Ričardas Malinauskas

– Praėjusiais metais Lietuvoje įvyko pirmieji tie­sioginiai merų rinkimai. Nors įstatymo pa­taisas inicijavo Seimo nariai, aktyviai dalyvavote prieš tai vykusiose diskusijose. Koks LSA vaidmuo tokiais atvejais?

– Dažniausiai mes inicijuojame procesus, galinčius sustiprinti savivaldos savarankiškumą, arba teikiame siūlymus, kaip savivaldą tobulinti.

Apie tiesioginių merų rinkimų bū­tinybę LSA kal­bėjo bene 15 me­­tų. Bet kokiam pokyčiui vi­suo­­menę reikia parengti, ir kartais pa­juokaujame, kad šį kartą buvo pa­sirengta ypač kruopš­čiai. Per tiek metų dalyvavome daugybėje dis­ku­sijų, seminarų, formalių ir ne­for­malių pokalbių, teikėme siūlymus teisės aktų projektams, pristatinėjome kitų ES šalių pa­vyz­džius.

Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių ko­miteto nariai, inicijavę rin­kimų įstatymo pa­tai­sas, pui­­kiai su­prato, kad visuomenė jau pasirengusi šiai dar vienai de­mokratijos galimybei, ne tik atveriančiai kelią laisvai pasirinkti savo miesto ar vietovės va­­dovą, bet ir įpareigojančiai at­sa­­kingiau atiduoti savo balsą.

– Ar, jūsų akimis, pastangos siekiant įteisinti tiesioginius merų rinkimus pasiteisino?

– Manau, su kaupu. Žinoma, iš ke­­lerių metų per­spektyvos bus galima da­ryti išsamesnes išvadas ir ana­lizuo­ti, kaip tai veikia visuomenę. Ta­čiau jau dabar akivaizdūs keli dalykai.

Rinkėjams buvo labai svarbi ga­­­limybė atiduo­ti savo balsą už kon­kretų žmogų, betarpiškiau su juo bendrauti ir vėliau reikalauti tie­­­­sioginės atsakomybės. Be to, ben­draudamas su me­rais matau, kad ir jie šią atsakomybę rinkėjams suvokia asmeniškiau nei anksčiau – ji juos įk­vepia ir motyvuoja.

Išskirčiau ir trečią momentą: tie­­sioginiai me­­­­rų rinkimai tarsi pa­skatino visuomenę atsigręž­ti ir prisiminti, kad savivalda yra tas valsty­bės kūrimo ir valdymo lygmuo, kuriame kiek­­vienas gy­ve­n­to­jas gali aktyviai da­lyvauti ir ge­rinti savo gy­­ve­ni­mo są­­lygas.

Šiuos teigiamus poslinkius patvirtina ir agentūros „Vilmorus“ pernai spalį atlikta apklausa, ku­ri parodė, kad gyventojų pasitikėjimas savival­­da, nors niekada nebuvo labai didelis, pakilo ir yra didžiausias nuo 2007 m.

Galimybė tiesiogiai rinkti merus buvo įvardyta ir kaip vienas svarbiausių 2015 m. įvykių.

BFL

– Kas suteiktų savivaldybėms dar daugiau sa­va­rankiškumo?

– Asociacijos kasdienis darbas su­telktas būtent ties tuo. Pernai pa­galiau pasiekėme kelis esminius da­­lykus, kurie padės savivaldybėms stiprėti. Pavyzdžiui, nuo šių metų neberibojamas (ne­­­ati­mamas į valstybės biudžeto pa­jamas) sa­vivaldy­­bių biudžetams prognozuojamų savarankiškų pajamų au­gimas virš 21 proc. Tai su­teiks sa­­vival­­dybėms di­desnę motyvaciją ska­­tinti už­im­tumą, verslumą, in­ves­­­ticijas, mažinti emi­graciją ir mig­raciją į didmiesčius.

Džiaugiamės ir dėl to, kad jau antri metai gy­ventojų pajamų mo­kesčio prieaugį dalijasi vals­­­­tybė ir savivaldybės. Labai tei­­­­­­giamų rezultatų davė ir so­cialinės pi­niginės pa­ramos ne­pasiturin­tiems gyventojams teikimo perdavimas sa­vival­dy­bėms kaip savarankiškos funkcijos. Sa­vi­val­dy­bėms pavyksta patį pa­ramos procesą daryti vis skaidresnį, tiks­lingesnį, aktyviai įtraukiant ir vie­tos bendruomenę, o su­­­tau­pytas lėšas pa­nau­doti kitoms so­cialinėms reikmėms.

Būtina grįžti prie diskusijos dėl valstybinės že­mės perdavimo sa­vivaldybėms patikėjimo tei­­­se. Tai labai palengvintų terito­rijų planavimo, in­vesticijų pritraukimo procesus. Savival­dy­bė­­se gausu kuriozinių atvejų, kai, neturėdamos teisės disponuo­­­ti valstybės žeme ir todėl su­­­­­sidurda­­mos su absurdišku spren­­­­­dimų vilkinimu iš Na­­­cio­na­linės že­mės tarnybos ar Tur­to ban­­ko pu­­sės, savivaldybės pra­­randa investuo­tojus ir ga­li­mybes stiprinti vieną ar kitą re­gio­ną ar­ba in­vestuotojui trukdoma vyk­dyti plėtrą, kuri turėtų teigiamos įtakos gyventojams. Todėl tei­gia­mai vertiname bet kokį žingsnį ta linkme, pavyzdžiui per­nai priimtą nuostatą, kad valstybinę žemę bus galima išnuomoti be aukciono regioninės svar­bos projektams įgyvendinti.

Siekiant kuo tolygesnio mūsų ša­lies vystymo­si labai svarbu ir tai, kad savivaldybės kartu su Švietimo ir moks­lo ministerija turėtų ga­li­my­­bę nedideliuose miesteliuose esančias profesines mo­kyk­­las su­jung­­ti su ben­­drojo ugdymo mo­kyk­lomis. To­kioje mokykloje mo­ki­nys baigtų vi­durinę mo­kyklą ir kar­tu galėtų įgy­ti pirmąjį pro­­­fesinį pa­sirengimą.

Svarbiausia, kad atsirastų ga­li­my­­­bė rengti to­kių sričių specialistus, ko­kių labiausiai reikia tam re­gio­nui. Šia­me procese aktyviai da­lyvauti tu­rėtų verslo atstovai. Ben­­dra­­dar­biau­­­dami su re­giono sa­vi­val­­dybėmis ir ministerija jie prisidėtų ren­giant mokymo pro­gra­mas, su­darytų sutartis su profesinė­mis mo­­kyklomis dėl praktikos vietos suteikimo arba tikslinio specialistų parengimo.

Savivaldybės norėtų ir daug ak­tyviau dalyvau­ti priimant esminius už­imtumo politikos spren­di­mus. Vie­tos valdžios, verslo ir mo­­­kymo įstaigų atstovų įtraukimas į šį procesą leis­­tų daug geriau valdyti darbo rinkos situaciją. Vie­na de­cen­­tra­lizacijos for­­mų galėtų būti atsakomybės paskirsty­mas tarp centrinės valdžios ir vietinių partnerių ku­riant vietines užimtumo partnerystes.

Kai kurios savivaldybės siūlo prio­ritetine tvar­­­­ka finansuoti re­gionui svarbaus in­vestuotojo pa­gei­dau­jamos infrastruktūros dalį, taip pat – at­leisti nuo įvairių mo­kesčių naujas, re­­giono gy­ventojus įdarbinančias įmones.

– Ar savivaldybės yra pakankamai motyvuotos pritraukti investicijų?

– LSA pagrindinis uždavinys yra įtikinti centrinę val­­džią suteikti savivaldybėms kuo daugiau „meš­­­­­kerių“ – instrumentų, su kuriais jos galėtų ska­­­­tinti užimtumą, investicijas, ūkinę veiklą, ma­žinti emigraciją.

Kol kas Lietuvos regionai labai ne­tolygūs. 2014 m. pabaigoje vienam Vilniaus miesto gy­v­en­­tojui tekusios tiesioginės užsienio investicijos sudarė 16 313 eurų. Tai yra tūkstantį kartų dau­­­­giau nei kai kuriose kitose savivaldybėse, ku­­­riose investicijos vienam gyventojui sudarė šešis ar net vieną eurą.

Kaip vieną iš būdų gerinant investicinį klimatą regionuose siūlome stiprinti Regionų plėtros ta­­rybų galias bei savarankiškumą. Stiprios Re­gio­­­nų plėtros tarybos galėtų daug efektyviau da­­­­­­ryti tai, ko dabar regionams ypač trūksta, – ini­­­­cijuoti ir įgyvendinti darnią jų plėtrą, apimančią ekonominius, socialinius, švietimo, jaunimo už­imtumo bei kitus interesus.

– Vienas būdų skatinti ekonominį augimą yra Europos Sąjungos investicijos. Ar savivaldybės aktyviai įsitraukė į 2014–2020 m. finansinio laikotarpio programą?

– Projektus savivaldybės jau teikia Regioninės plė­­tros taryboms bei tiems šaukimams, kurie jau paskelbti. Deja, jų kol kas nėra daug, nes ne­­­­­­suderinta daugybė dokumentų, nepatvirtinti įvai­­rūs aprašai ir taisyklės. Dėl to šiuo metu tiksli­­n­amas regioninio prioriteto tarpinstitucinis veik­­los planas ir siekiama lėšas, kurios buvo nu­matytos 2015 metams, perkelti į 2016-uosius ar vėlesnius.

Procesas dar turi įsivažiuoti, juo labiau kad į Lietuvai taip svar­bią regioninę politiką įgyven­dinan­čias prie­­­­­mones 2014–2020 m. bus nu­kreip­­ta 16,8 proc., arba 1,15 mlrd. eu­rų. Pra­ėju­sį fi­nan­sinį laikotarpį bu­vo skirta 10,5 proc.

Daug vilčių teikia ir tai, kad šiuo finansiniu laiko­tarpiu su­jung­­­ti fondai sukuria visas galimybes sa­vivaldai ir verslui kurti bei plėtoti bendrus kompleksinius projektus. Esu įsitikinusi, kad dar­­­ni Lie­tu­vos teritorijų plė­­t­ra yra bendras savivaldos ir vers­­lo interesas.

Tačiau yra ir mums didelį ne­rimą keliančių dalykų. Prieš po­rą metų priėmus Fiskalinės su­tar­ties įgyvendinimo konstitucinį įstatymą, vi­soms (išskyrus tris didžiąsias) savivaldybėms nuo šių metų net kelis kartus su­ma­žintos gryno­­jo metinio skolinimosi investicijoms galimybės. Tai reiškia, kad šių savivaldybių biu­džetai jau šiemet turės būti nedeficitiniai (o Vil­niaus, Kau­no ir Klai­pėdos mies­­­tų – nuo 2018 m.), ir net mi­­nėtus ES investicijų projektus savivaldybės turės ko­­finansuoti daugiausia ne iš pa­­­siskolin­tų, o iš savų lėšų.

Tai labai riboja daugumos savivaldybių galim­ybes dalyvauti ES investicijų konkursuose. Da­­lis sa­vivaldybių gal ir sugebėtų išskirtiniais atvejais skirti lėšų, bet ne daugiau kaip 3,5 proc. pro­jek­tų vertės. O juk kai ku­riuo­­se pro­jek­tuose, pa­vyz­džiui, skirtuose re­­novuoti geriamojo van­dens tie­kimo ir nuotekų tvar­­kymo siste­mas, rei­ka­lau­ja­ma prisidėti net iki 50 proc.

– Ar yra kokia išeitis, kad savival­­dybės vis dėl to galėtų vykdyti šiuos projektus?

– Taip, LSA ne kartą siūlė Vy­riau­sybei ir Seimui ke­­­lias išeitis, nes negalėdamos dalyvauti 2014–2020 m. ES fondų investicijų programoje savivaldybės praras daugybę plėtros galimybių. Kita vertus, iš visų jėgų besistengdamos pa­sinaudoti ES investicijų teikiamomis galimybėmis jos rizikuoja savo vykdomų funkcijų ir įsipareigojimų vykdymo kokybe. Todėl mes siūlome mažinti savivaldybių prisidėjimo prie projektų savo lėšomis procentą.

Kitas efektyvus būdas yra leisti savivaldybėms kuo sparčiau didinti savarankiškąsias savo pa­­jamas, o tai geriausiai galima padaryti transfor­­muojant savivaldybių biudžetų pajamų ma­žė­jimui skiriamas bendrosios dotacijos kom­pensacijas į fiksuotą valstybės bendrą do­taciją.

Užs. Nr. BSS 2370