"Veido" archyvas

Kartais sakoma: ką valgome, tokie ir esame. Apie maisto sveikumą, tinkamumą, naudą ar žalą pastaruoju metu kalbama labai daug. Matyt, tikrai verta juo atidžiau pasidomėti. Juolab kad produktų apdorojimo būdų – daugybė.

Gamta mumis jau pasirūpino

Pasak gydytojų, mityba lemia daugiau nei pusę visų organizmo ligų bei sutrikimų. Netinkamai maitindamiesi jaučiamės apsunkę, skundžiamės neaiškios kilmės skausmais, energijos stygiumi ir daugybe kitų negalavimų. Vien nutukimas (kurio pagrindinė priežastis – per didelis su maistu gaunamos energijos kiekis ir per mažas jos išeikvojimas) lemia, kad žmogus gyvena vidutiniškai 10 metų trumpiau už nenutukusį, dažniau miršta per operacijas, jį 2,5 karto dažniau ištinka insultas, 1,5 karto dažniau – mirtis nuo širdies ir kraujagyslių ligų. Ir taip toliau…

Vis dažniau kalbama, kad reikia valgyti kuo natūralesnį maistą. Ir iš tikrųjų – gamta aprūpino mus visais reikalingais produktais, kuriuose rasime būtiniausių maisto medžiagų: riebalų, baltymų, angliavandenių, vitaminų, mineralų, kitų biologiškai aktyvių komponentų. Kitaip sakant, visko, ko reikia gyvybei palaikyti ir sveikatai užtikrinti. Tačiau žmogus išrado įvairių maisto apdorojimo ir “patobulinimo” būdų: kaip jį paskaninti, apsaugoti nuo gedimo, kaip sumaišyti nesimaišančius jo komponentus… Ne visi jie blogi, bet ne visi ir geri.

Gyvasis maistas. Kas tai?

“Gyvam organizmui reikalingas gyvas maistas”, – teigia vadinamojo gyvojo maisto (angliškai – raw food) propaguotojai. Pasak jų, norint nepristigti energijos, būti judriems, gyvybingiems, žvaliems ir patenkintiems gyvenimu, reikia valgyti termiškai neapdorotą – nekeptą, nevirtą, negarintą maistą. Kaip jis ruošiamas?

Pirmiausia sąlyga – jam pagaminti naudojama ne aukštesnė kaip 45 laipsnių temperatūra. Dar geriau produktų iš viso nekaitinti. Todėl gyvojo maisto mėgėjai daugiausia valgo įvairias salotas iš “žalių” komponentų (vaisių, daržovių, riešutų, sėklų, šaltai spausto aliejaus), įvairias šaltas sriubas ir kokteilius. Juos tikrai galima pagirti už išradingumą taikant nesudėtingas, tačiau įvairias maisto ruošimo technikas: daiginimą, džiovinimą, mirkymą, fermentavimą, malimą, smulkinimą, sulčių spaudimą, tyrių trynimą ir t.t. Naudojant nesudėtingą virtuvės įrangą įprasti produktai įgauna naujų tekstūrų, netikėtų formų bei savybių. Be orkaičių ar viryklių gyvojo maisto gamintojai iš grūdų geba pagaminti trapių paplotėlių, iš riešutų, daržovių, sėklų – blynelių ir trapučių. Sūrį ir pieną jie moka išgauti iš riešutų, lazaniją paruošti iš cukinijos griežinėlių, o trintų sriubų įvairovė tiesiog glumina.

Patiekalams saldinti pasitelkiamos natūralios medžiagos – medus, datulės, razinos, kiti džiovinti vaisiai. Naudojama nerafinuota druska ir aliejus, šviežios prieskoninės žolės, sėklos, kiti natūralūs maisto pagardai.

Ruošiant tokį maistą naudojama kuo daugiau natūralių, vietinės kilmės, ekologiškų ar organinių, genetiškai nemodifikuotų, daugiausia augalinių produktų. Stengiamasi maksimaliai išsaugoti produktų biologinę vertę ir užtikrinti patiekalo maistingumą. Pagamintas maistas turi būti iš karto suvalgomas, jis negali būti laikomas ilgiau kaip  valandą, juo labiau – nepaliekama rytdienai.

Kuo jis naudingas?

Gaminant iš šviežių, nekaitintų produktų patiekaluose išsaugomos visos veikliosios medžiagos, nesunaikinami virškinamajam traktui labai svarbūs fermentai, karščiui jautrūs vitaminai ir kitos naudingos medžiagos.

Gyvasis maistas padeda lengviau atsikratyti nereikalingų kilogramų, išsigydyti kai kurių formų alergiją, odos ligas, pavyzdžiui, neurodermitą. Jo valgytojai (jeigu taip maitinasi ilgesnį laiką), panašiai kaip vegetarai, gerokai rečiau serga podagra ir diabetu, jų inkstai geriau funkcionuoja, jiems beveik niekada neužkietėja viduriai, mažesnė ir širdies infarkto, insulto, storosios žarnos, krūties vėžio rizika. Šių žmonių kraujospūdis ir cholesterolio kiekis kraujyje taip pat paprastai mažesni.

Valgant gyvąjį maistą nėra rizikos užsikrėsti galvijų kempinlige, snukio ir nagų liga, negaunama galvijams bei paukščiams su pašaru duodamų ir jų mėsoje išliekančių augimo hormonų, antibiotikų likučių.

Teigiama, kad iš termiškai neapdorotų, gyvų produktų organizmas geriau pasisavina veikliąsias medžiagas, neapsunksta virškindamas ir įgauna daugiau energijos. Gyvasis maistas esą padeda nuskaidrinti mintis ir sąmonę, yra kupinas sveiko “užtaiso” kūnui.

Maisto kaitinimas ne visada tik žalingas

Mitybos specialistai sutinka, kad reikia valgyti daug šviežių, termiškai neapdorotų daržovių, vaisių, mitybą paįvairinti riešutais, sėklomis, vartoti mažiau rafinuotų, kelissyk perdirbtų produktų. Jie neneigia, kad dėl šilumos poveikio visiškai arba iš dalies suyra kai kurios organizmui reikalingos maisto medžiagos, pavyzdžiui,  vitaminai B1, C, karotinoidai, folio rūgštis. O štai riebalai, mineralai, vitaminas K, biotinas, niacinas paprastai atsparūs šilumai. Visi sveikos mitybos specialistai nepataria maisto kaitinti pakartotinai, nes tada naudingų medžiagų jame labai sumažėja.

Tačiau produktų virimas, kepimas ar ruošimas garuose turi neabejotinų privalumų. Pavyzdžiui, kaitinant maiste sunaikinami žalingi mikroorganizmai, todėl sumažėja rizika užsikrėsti įvairiomis infekcinėmis ligomis. Apdorojimas šiluma pagerina produktų virškinimą, nes pakaitinti baltymai ir kai kurių rūšių angliavandeniai organizmo lengviau pasisavinami. Negana to, karštis ir šiluma padidina kai kurių maisto medžiagų naudingumą organizmui (priešingai, nei teigia gyvojo maisto šalininkai). Pasak mitybos specialistų, dėl šilumos vitaminas B6, niacinas, folio rūgštis, karotinoidai atpalaiduojami nuo sunkiai virškinamų kompleksų ir yra geriau pasisavinami. Ką jau kalbėti apie tai, kad kaitinimas dažnai labai pagerina maisto skonį ir konsistenciją.

Apie nitratus ir maro bakterijas

Gydytojų teigimu, organizmui tikrai nėra naudinga, kai žmogus maitinasi tik vienos rūšies produktais. Kad ir daržovėmis.

Nitratai – visiems žinomi žalingi azoto junginiai, galintys patekti į organizmą su maistu. Apie 80 proc. jų patenka su daržovėmis, į kurias prasiskverbia iš dirvožemio. Patekę į žarnyną, tulžies ir šlapimo pūslę, nitratai jungiasi su baltymų apykaitos produktais ir sudaro sveikatai pavojingas druskas – nitrozaminus. Yra duomenų, kad šios druskos gali būti ir onkologinių ligų priežastis. Didžiausi nitratų kiekiai kaupiasi bulvėse, agurkuose, kopūstuose, burokėliuose, morkose, lapinėse daržovėse. Įdomu tai, kad dideli nitratų kiekiai aptinkami ir ekologiškai išaugintose daržovėse. Šių junginių mažėja daržoves įvairiai apdorojant – verdant, mirkant, lupant, rauginant, konservuojant, jų daržovėse mažėja ir nuo laikymo.

Jersinijos – bakterijos, galinčios sukelti ūmią žarnyno infekciją jersiniozę, o jų išskiriami apykaitos produktai – toksinę alergiją. Viena jersinijų rūšis – yersinia pestis – sukelia ir kai kurias maro formas. Infektologų duomenimis, pastaruoju metu Lietuvoje kasmet užfiksuojama arti šimto jersiniozės atvejų. Žmonės jersinijomis dažniausiai užsikrečia taip pat per žalias užterštas daržoves arba vaisius: morkas, kopūstus, burokus, svogūnus, bulves, rečiau – vaisius. Jersinijos yra labai atsparios šalčiui, gali ilgai išgyventi bei daugintis ant daržovių ir vaisių, laikomų vėsiuose rūsiuose, saugyklose, šaldytuvuose. Jos visiškai sunaikinamos produktus verdant.

Tad kokį maistą rinktis?

Nė vienos moksliškai nepatvirtintos mitybos teorijos nereikėtų sau taikyti aklai. Išsirinkite iš jų tai, kas racionaliausia, artimiausia, priimtiniausia.

Kiekvienas mitybos specialistas, dietologas ar šeimos gydytojas patikins, kad reikia valgyti kuo įvairesnį, šviežesnį, mažiau perdirbtą maistą. Per dieną patariama suvalgyti 300–500 g daržovių ir 200–300 g vaisių. Du trečdaliai jų turi būti švieži. 100–120 g mėsos ar žuvies užtikrins, kad gautume visaverčių baltymų bei gyvybiškai būtinos geležies. Šlakelis aliejaus padės pasisavinti riebaluose tirpius vitaminus ir t.t.

Maisto įvairovė yra labai svarbi. Tik valgydami skirtingų, įvairių, kasdien vis kitokių produktų gausime didžiausią kiekį vertingų maisto medžiagų ir mažiausią – organizmui nenaudingų.