"Veido" archyvas

Gyvsidabrinius termometrus rekomenduojama pakeisti naujoviškais

Laiško forma:

“Vaikystėje buvau apsinuodijusi gyvsidabriu, mane ilgai gydė ligoninėje. Ar šiais laikais ta liga vis dar aktuali? Kur ir kaip mano judrus penkiametis galėtų apsinuodyti ir nuo ko jį saugoti?” – klausia Karolio mama.

Nors gyvsidabris kartais laikomas “atgyvenusiu” metalu, jis vis dėlto dar  naudojamas ir šiais laikais – daugiausia gaminant baterijas, elektros lempas, matavimo prietaisus (termometrus, barometrus, kraujospūdžio matavimo aparatus) ir kt. Anksčiau gyvsidabris buvo plačiai naudojamas odontologijoje, amalgamos plomboms gaminti, šiandien, tiesa, jau tik labai retai. Taigi vis dar yra progų apsinuodyti jo garais ar per maistą, kuriame šis metalas kaupiasi.

Kenkia garai

Skystas sidabriškai baltos spalvos gyvsidabris ypatingas tuo, kad gali garuoti temperatūrai nukritus net žemiau nulio. Kuo aukštesnė temperatūra, tuo daugiau susidaro gyvsidabrio garų, kuriais ilgesnį laiką kvėpuojant galima apsinuodyti (pvz., sudaužius prietaisus ir nesurinkus gyvsidabrio). Anksčiau pasitaikydavo apsinuodijimų gyvsidabrio garais, ypač kaimo vietovėse, kai žmones apgyvendindavo buvusiose ambulatorijose, stomatologijos kabinetuose, kur į grindų plyšius buvo pribirę daug gyvsidabrio ir šis nuolat garuodavo.

Tuo tarpu apsinuodyti gyvsidabriu per  išorės aplinkos orą nėra įmanoma. Taip pat jei mažylis netyčia prarytų išsibarsčiusio gyvsidabrio rutuliuką – šis nepakitęs būtų pašalintas su išmatomis ir sveikatai nepakenktų. Tačiau jei jis sudaužytų seną termometrą ir nuslėptų šį faktą nuo jūsų, gyvsidabris liktų nesurinktas kambaryje ir garuotų – apsinuodyti šansų yra. Todėl rekomenduojame pakeisti termometrą į modernesnį.

Kaip surinkti

Šepetėliu surenkami matomi lašeliai, pradedant rinkti nuo užteršto ploto krašto į vidurį, į popierinį vokelį. Smulkesnius gyvsidabrio lašelius galima susiurbti gumine kriauše, o smulkiausius “priklijuoti” ant pleistro. Surinktas gyvsidabris dedamas į stiklinį indą su vandeniu ir sandariai uždaromas. Vieta, kurioje buvo pasklidęs šis metalas, išvaloma drėgnu laikraščiu, išplaunama kalio permanganato tirpalu ir muiluotu vandeniu bei gerai išvėdinama.

Kaupiasi žuvyje

Pavojingi ne tik gyvsidabrio garai, bet ir aplinkai veikiant pakitęs gyvsidabris, kuris patenka į organizmą su maistu. Šis procesas vyksta taip: metalinis gyvsidabris, patekęs į aplinką, yra veikiamas bakterijų, grybelių ir virsta metilgyvsidabriu, kuris dirvožemyje išsilaiko ilgą laiką, gali būti nuplautas į paviršinius vandenis, tačiau nemigruoja į požeminius vandenis. Metilgyvsidabris kaupiasi grybuose, tuo tarpu augalai jo nekaupia. Pats didžiausias pavojus žmonių sveikatai siejamas su metilgyvsidabrio patekimu į paviršinius vandenis, kuriuose jį kaupia žuvys.

Viena vertus, mažyliui žuvis būtina, nes tai vertingas maisto produktas, kuriame gausu vertingų baltymų, geležies, reikalingų vaiko augimui ir vystymuisi, bei omega-3 riebalų rūgščių, būtinų smegenų vystymuisi. Kita vertus, žuvis tėveliai turi rinktis atsakingai, nes kai kurios jų, ypač jūrų bei plėšriosios (lydekos, upėtakiai, tunai, kardžuvės, rykliai, karališkosios skumbrės) gali būti užterštos metilgyvsidabriu. Jų reikėtų vengti, nes teršalai gali pakenkti mažylio smegenų ir nervų sistemos vystymuisi.

Kuo didesnė ir senesnė žuvis, tuo daugiau joje gali būti gyvsidabrio. Norint to išvengti, vaikams patariama duoti jaunų, nedidelių ir neplėšrių žuvų.

Juodas gyvsidabrio darbas

Gyvsidabriui jautriausia yra nervų sistema. Gyvsidabris veikia įvairias smegenų sritis, todėl gali būti labai įvairių simptomų: atsiranda dirglumas, tremoras, regėjimo sutrikimai (akipločio susiaurėjimas), kurtumas, raumenų nekoordinuotumas, atminties sumažėjimas ir t.t.