Yra dienų, ka išėjusiųjų amžinybėn pasaulis priartėja. Tačiau ne visur mirusieji minimi vienodai, tad ir lietuviškos Vėlinės – ne vienintelis ryšio su vėlėmis pavyzdys.

Vaiva Sapetkaitė

Matant, su kokiu entuziazmu, artėjant Visų šventųjų dienai ir Vėlinėms, lietuviai į prekybos centrų vežimėlius krauna žvakes, atmintyje iškyla etnografinis humoras: jei nori karštos meilės, į žmonas imk rusę, jei nori nematyti vargo, vesk žydę, o jei svarbu, kad tavo kapas visada būtų gražiai sutvarkytas, pasirink lietuvę.

Humoras ne iš piršto laužtas. Tą primena ir nesenas vienų laidotuvių pavyzdys, kada ne itin turtingai gyvenanti šeima suruošė tokį ištaigingą mirusiojo pagerbimą, kad už tai prireikė pakloti kelių mėnesių pajamas ir dar pasiskolinti.

Juk paminklas negali būti mažesnis, vargingesnis nei kaimynų, į gedulingus pietus bent su dviem karštais patiekalais būtina sukviesti visus kaimynus ir visus giminačius, kurie kokį dešimtmetį ar porą velionio net nematė. Tai visai gera proga pasižmonėti.

Rimtai žiūrime ne tik į laidotuves, bet ir į kitus su mirtimi susijusius papročius. Tai tarsi lietuvio garbės reikalas. Užtenka pamatyti, kaip vos gyvuose miesteliuose atrodo naktis iš Visų šventųjų į Vėlines – kapinės šviečia iš tolo, o tikrų ir dirbtinių gėlių – nors vežimu vežk. Tokio aktyvumo nekeičia nė tai, kad Marijos žemėje praktikuojančių katalikų vis mažėja. Pareiga ir nerimas, ką pagalvos kiti, jei kapas nebus papuoštas, nedingsta. Būtent pareiga, tai yra „varnelės“ pažymėjimu, kad atlikome, ką reikia, dažniausiai ir apibrėžiamas mūsų santykis su mirusiaisiais.

Beje, kapų tvarkymo paslaugas teikiančios įmonės vietoj tavęs ant kapų irgi uždegs keletą žvakučių. Rezultatas nedings – argi svarbu, kad tai padarys ne artimasis, o minimalų atlyginimą gaunantis Jonas, kuriam tas kapas tądien bus koks dvidešimtas.

Degtinė ir dirbtinės gėlės

Galime padėkoti kaimynams lenkams ir rusams, leidžiantiems nesijausti vienišiems dėl skonio tvarkant kapinių reikalus. Jie kartais net suteikia progą lietuviams palinguoti galvą: „čia jau persistengta“ ir pasijusti didesniais vakariečiais.

Juokeliai apie akį rėžiančias dirbtines gėlės jau tapo Vilniaus regiono tautosaka. Nepaneigsi, kad apima keistas jausmas, kai sniegui užklojus kapines vis dar matai violetinius ar ryškiai geltonus žiedus. Žinoma, to daug ne vien Vilnijoje ir Lenkijoje, bet ir „didžiojoje“ Lietuvoje, juk lietuviai – praktiški žmonės. Taip patogiau – vieną kartą nupirkai ir gali džiaugtis gėlių „žydėjimu“ bent keletą metų.

Plačiojoje Rusijoje irgi pasitaiko visokių įdomybių. Tradicija nueiti prie artimųjų kapų ir juos minint išlenkti vieną kitą stikliuką su užkandžiu (taip tarsi bendraujant su mirusiuoju) nė kiek nestebina, kai pasidomi ypatingomis tos šalies antkapių madomis. Jos nežino sienų.

Ne vienus metus galima stebėti kylančius neskoningus, bet dėmesį patraukiančius turtingų verslininkų ar kriminalinių veikėjų paminklus. Žmogaus ūgio skulptūros ar raižiniai akmenyje vaizduoja mirusiuosius, kaip jie ir atrodė kasdieniame gyvenime: tatuiruotė, smilkstanti cigaretė, pastatytas butelis alkoholio ir stalas su vaišėmis – tikrai ne tabu. Juk Liovai ar Seriožai, kaip skelbiama ant paminklų, tai patiktų. Dar įdomiau, kai šalia stovi ir natūralaus dydžio automobiliai, motociklai bei panašūs daiktai. Veikiausiai, kad galėtų naudotis ir anapus.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-42-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.