Vytenis UTARAS

Seppuku arba hara-kiri – tai japonų ritualinė savižudybė, kurios metu žmogus pats sau persipjauna pilvą trumpu kardu, o jo sekundantas (kaishaku – dažniausiai geras draugas ar giminaitis) nukerta galvą užbaigdamas kančias. Kodėl japonai vieninteliai pasaulyje savižudybę pavertė institucionalizuota ir valstybės sankcionuota bausme? Kodėl galimybė persirėžti pilvą buvo laikoma viena didžiausių privilegijų?
Hara-kiri yra ypač skausmingas ir toli gražu ne greitas būdas mirti, jei neturite sekundanto: generolas Ōnishi Takijirō, laikomas savižudžių lakūnų (kamikadzių) idėjos sumanytoju, kankinosi net penkiolika valandų.

Savižudybė karo ar karo menų kontekste nėra vien tik japonams būdingas dalykas ar jų „išradimas“: savo noru mirdavo graikai, romėnai, Skandinavijos vikingai, persai, trakėnai, netgi mūsų kaimynai prūsai – visi esame girdėję apie Pilėnus ir jų likimą. Šiame kontekste ryškiau išsiskiria Indijoje gyvenantys radžputai: jų karių elito žmonos ir vaikai, pamatę, kad pralaimėjimas neišvengiamas, susidegindavo, o vyrai puldavo į beviltišką mūšį ir šlovingai pasitikdavo mirtį – tokia elgsena vadinama saka.

Japonijos istorija nuspalvinta krauju – sau gyvybę atima į kampą užspeisti išdidūs samurajai, nelaimingi įsimylėjėliai kartu palieka šį pasaulį, broliai perduria vienas kitą, didikai nužudo savo šeimą, o po to, padegę rūmus, šoka į liepsnas ir jose žūva. Būdų buvo įvairiausių, priežasčių taip pat. Tačiau Japonijoje, kaip niekur kitur pasaulyje, savižudybė tapo socialiai priimtinu dalyku ir buvo institucionalizuota kaip privilegija, kartu ir bausmė valdančiajai klasei – samurajams. Šios tradicijos šaknys slypi žiloje senovėje.

Ivanas Morrisas savo knygoje „The Nobility of Failure: Tragic Heroes in the History of Japan“, rašydamas apie savižudžius lėktuvų pilotus, atakavusius JAV karinį laivyną, rašė: „Sprendimas naudoti savižudišką taktiką buvo priimtas per kelias minutes, tačiau psichologinės prielaidos buvo kuriamos amžius.“ Seppuku idealai išliko japonų tautos atmintyje ir buvo gyvi net ir XX amžiuje.

Kardo vaidmuo

Kardai, rasti archeologinių kasinėjimų metu, byloja, kad iš pradžių jie buvo reikalingi įvairiose ceremonijose ir Japoniją pasiekė maždaug penktame mūsų eros amžiuje. Ant ašmenų išlikę užrašai skelbia, kad jų savininkai buvo žemės bei dangaus valdovai, o kardas ligi šių dienų yra viena iš trijų šventųjų Japonijos imperatoriaus šeimos relikvijų.

Šalį valdant samurajams kardas įgavo ypač didelę svarbą, jis tapo kario sielos dalimi, jo egzistencijos palydovu ir tam tikra prasme netgi priežastimi. Šis įrankis įprasmino kario būtį, nes pagrindinė užduotis buvo paprasta – atimti gyvybę, ir kardas šią užduotį gerokai palengvindavo. 1582 m. Sakamoto pilies valdovas Akechi Hidemitsu (1536–1582) netgi sudarė paliaubas su priešininkų pajėgomis, kad galėtų perduoti savo branginamą kardų kolekciją. Tai atlikęs Akechi daugiau nesismulkino – nužudė savo šeimą, persipjovė pilvą ir šoko į liepsnas.

Nitobe Inazō savo veikale „Bushido: the Soul of Japan“ tam netgi skiria visą skyrių ir kalba apie kardo svarbą samurajaus gyvenime. Žinoma, nieko naujo ten nerasite – kardas yra lyg samurajaus sielos dalis, jam suteikiama kone dieviška reikšmė. Ir iš tikrųjų, kai kurie kardai (bent jau senesniais laikais) buvo laikomi kami – dievybėmis. Kai 1876 m. buvo uždrausta nešiotis kardus, šalyje kilo neramumai ir pati didžiausia seppuku banga. Buvę samurajai (kadangi anksčiau gyvavusi klasių sistema panaikinta 1868 m.) nematė gyvenimo prasmės be kardo – iš jų atėmė patį brangiausią jiems dalyką. Dalyką, kurio vertė buvo neišmatuojama: tai buvo jų asmeninės garbės, karo filosofijos ir garbės kodekso simbolis.

Hara-kiri ar seppuku?

Hara-kiri verčiant tiesiogiai iš japonų kalbos reiškia „pilvą pjauti“(腹切). Kai kur galima rasti nuomonę, kad šis pavadinimas nevartotinas kaip vulgarybė ir buvo sukurtas vakariečių, kurie neteisingai perskaitė žodžio seppuku hieroglifus (切腹) – tiesiog juos apkeitė vietomis, kuo tiki ir daugelis japonų. Tiesa ta, kad hara-kiri terminas buvo pradėtas vartoti istoriniuose tekstuose jau XIII–XIV amžiuje, taigi yra daug senesnis ir archajiškesnis, nors laikomas kone naujadaru ar japonų kalbos neišmanymo rezultatu. Seppuku pasirodė tik XV amžiuje, o įsitvirtino Edo periode (1600–1868 m.). Spėjama, kad priežastis, kodėl buvo sukurtas seppuku terminas, yra estetinė: šiuo pavadinimu apibūdinamas pilvo pjovimo veiksmas, nepavartojant nė vieno iš šių žodžių. 

 Skirtumą tarp šių dviejų terminų galima įžvelgti tik jų vartojimo kontekste. Hara-kiri dažniausiai vartojamas literatūroje (Yamaokos Shunmei knyga „Hara-kiri ko“ – „Mintys apie pilvo persipjovimą“) ar teatre („Nagamachi onna no hara kiri“ – „Moters iš Nagamačio pilvo persipjovimas“), o seppuku – oficialiuose dokumentuose, įsakymuose ar įstatymuose. Pavyzdžiui, Tokugavų režimo įrašuose žmogus, pasmerktas ritualinei savižudybei persipjaunant pilvą, vadinamas seppuku-jin (tiesiogiai verčiant – „žmogus, pjaunantis (sau) pilvą“).

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-15-2017-m