Nejaugi iš tiesų Daktarų istorija šių dienų knygas perkančiam ir skaitančiam žmogui gali būti įdomiausia? Kiek čia autoriaus nuopelnų, o kiek – paties herojaus? Knygyne išdėliotas paklausiausių negrožinės literatūros knygų dešimtukas trikdo.

Jeigu tiesa, kad pirma vieta tenka Daktarams, vadinasi, ne kažin kur per 20 nepriklausomų valstybės metų būsime nuėję. Galbūt tai pernelyg skubota išvada, bet ją patvirtina ir naujai susiformuojančios jaunų nusikaltėlių gaujos, kurioms, kaip ir jų pirmtakėms, žmogaus gyvybė nieko nereiškia. O juk atrodė, kad visa tai turėjo likti chaotiškame žiauriame praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje. Bet ne, tempiame kaip kuprą ir į šias dienas.

Rudenį turėtume sulaukti vienos tokios bylos atomazgos teisme, kai ant teisiamųjų suolo sės grupelė dvidešimtmečių, nužudžiusių verslininką. Ar koks Henytė su savo kruvinom istorijom, kurias vis iš naujo gromuliuoja kuri nors komercinė televizija, galėjo jiems būti patraukliausias pavyzdys? Juk nedaug trūko, kad Henytė, per pertrauką tarp įkalinimų, būtų pasodintas vesti televizijos laidos.

Matyt, kažkam užteko proto pasakyti ne. Bent jau norisi taip manyti, kad tai buvo proto padiktuotas sprendimas, o ne priimtas dėl to, kad Daktarui nesisekė suregzti sakinio. Bet vis tiek atrodė, kad jis – “prekė” ir kad reikia iš archyvuose esančių ne itin gausių filmuotų kadrų išspausti visą vašką. Abejotina, ar šių dienų jaunieji žudikai tas laidas žiūrėjo, – tiesiog kai jiems prireikė pinigų, tai ir patraukė žudyti. Jeigu nusikaltimas būtų likęs neatskleistas, tikriausiai kompanija būtų įsismaginusi ir radusi naujų aukų.

Štai jums ir nauji pretendentai ne tik į Lukiškes ar Pravieniškes, bet ir į herojus. Tegul bus apie juos rašoma tauriausiais prevenciniais tikslais, bet neapgaudinėkime savęs – tokių knygų pirkėjai vargu ar apie juos galvoja.

Kitą “topą” paskelbė vienas interneto portalas. Prieš statistiką nepapūsi – Kedžių istorija vis dar ant bangos, vis dar tarp skaitomiausių. Labai norisi sakyti, kad tai ne vien paprastas smalsumas, kad jis – su pilietiškumo priemaiša ir nuoširdžiu rūpesčiu dėl mažos mergaitės likimo. Kaip elgtis kitiems portalams, kitiems leidiniams, kurie linkę palaukti, kol tyrėjai pateiks daugiau informacijos? Ar daugiau herojų neliko?

Iš tiesų liko visko – daug spalvingo gyvenimo su daugybe kitokių herojų. Tokių kaip talentingas mūsų pašnekovas Ilja Laursas, visai nenorintis sėsti ant valdiškos kėdės ir branginantis savo laisvę. Panašiai ją brangina ir kitas šio numerio herojus – dailininkas Vytenis Lingys. Be galo skirtingi žmonės, bet panašūs tuo, kaip panyra į savo darbą ir kaip apie jį kalba.

O kitas herojus nei dirba, nei mokosi, bet dėl to žmonių galabyti neina, tik nuolankiai renka išmaldą. Nori nenori prisimeni, kad buvęs Seimo pirmininkas Arūnas Valinskas irgi pamėgino valandžiukei įlįsti į elgetos kailį ir dabar, kaip daugiau patyręs valdžios atstovas, turėtų Seime atidirbti – rudens sesiją pradėti nuo siūlymo, kaip tokiems žmonėms pagelbėti, nešvaistant nei valstybės, nei gailestingų aukotojų pinigų. Už visus žaidimus gyvenime pridera susimokėti. Įdomu, ar kauniškis Daktaras tai jau suprato?